Žaidimo veiksmas mus nukelia į Kalradiją – žemę, kur į šiek mažesnę nei Vilniaus teritoriją suspaudžiama visa Europa. Turinio chronologijos požiūriu antrasis „Mount and Blade“ žaidimas yra pirmojo pirmtakas. Kalradijos imperija jau kritusi, bet dar egzistuoja kaip trys nuolat besikaunančios jos teritorijos. Aišku, tikroji Roma nebuvo vienintelė galia pasaulyje, tad be trijų atskalūnių kontinento teritoriją dalinasi įvairios klajoklių, dykumų gyventojų ir kitokio plauko karalystės. Mes pradedam savo kelią tik su arkliu po užpakaliu, bet žaidimas tikina, kad laukia didingi žygdarbiai, o žaismo galimybių ribas čia lems nebent tik per kuklios mūsų ambicijos.
Taigi, „Mount and Blade II“ – vis dar labai atviras smėlio dėžės žaidimas. Galim užsiimti karyba, galim užsiimti prekyba, bet tikslus sau turime išsikelti patys. Aišku, pasaulis nemiega ir nelaukia mūsų apsireiškimo. Kalradijos tautos nepertraukiamai pjaunasi tarpusavyje, karavanai vežioja prekes, o iš oro atsiradę banditai terorizuoja valstiečius. Saugomi tik vardiniams veikėjams prieinamo nemirtingumo, jūs galite daryti ką norite, svarbiausia išgyventi – ir suklestėti.
„Bannerlord“ žaidimo pradžia ne tiek daug skiriasi nuo pirmtako. Jojame prie artimiausio kaimo, nusisamdome keletą ambicingų stuobrių, nusiperkame gabalą sūrio, maišą grūdų – visi gi valgyt nori – ir leidžiamės ieškoti plėšikų. Šie yra žemiausia karinga gyvybės forma, tad „Bannerlord“ ekosistemoje ji patirties taškais ir grobiu šeria „enterprenerio“ ambicijas ir kaimo jaunimo startuolius. Iš plėšikų nedaug ko priplėši, dauguma jų ne tik vienmarškiniai, bet ir be kalavijo.
Tuo pačiu galima užsiimti ir smulkaus plauko prekyba. Tiek senesniame, tik naujame „Mount and Blade“ prekių pervežimas tarp miestų ir kaimų leidžia uždirbti nemažai pinigų (dažniausiai) nepadedant už tai galvos. Jei galite užpelenguoti keletą gerų prekybos krypčių, naudokitės proga įgyti alternatyvą greitoms ir nuolatinėms įplaukoms už plėšikų populiacijos reguliavimą. Visgi pelningiau parduoti penkis sidabro rūdos krepšius negu 20 vienetų dar šiek tiek šiltų plėšikų kelnių.
Greitai galite pastebėti ir tai, kad tiek miestai, tiek kaimai turi savo gyventojus – ir visokius vardinius vietos šulus. Šie karts nuo karto pasiūlys atsitiktinai generuojamas misijas. Pavyzdžiui, jie gali pageidauti, kad nugintume jų gyvulių kaimenę iki miesto. Laimei, dabar nebereikia kankintis juos vaikant žemėlapyje – pirmojo „Mount and Blade“ laikų piemenys supras apie kokią kančią kalbu. Tačiau yra ir dramatiškesnių misijų: išspręsti dviejų giminių vendetos klausimus ar surasti prasmegusią dukrą… Misijų pasirinkimas nėra didelis, tad greitai suvoksime, kurios jų yra pelningiausios.
Tiesa, paskui tikrąją meilę išlėkusias dukras gaudysime ne todėl, kad negerbiame moterų apsisprendimo laisvės. Matote, kiekvienas vardinis gyventojas leidžia samdyti kareivėlius. Ir nors kaimo stuobriai yra neblogas mitalas žaidimo pradžiai, vėliau norisi kritusius kovos brolius pakeisti kažkokių gabumų jau turinčiais naujokais. Bet jei savo metu nebuvo paskubėta įsiteikti kaimo didikams ir miesto gaujų vadams, tai taip ir liksime su Jurgiu, Antanu, Aloyzu ir Martynu.
Kareivių muštravimas iš esmės yra sena gera „Mount and Blade“ tradicija. Mūšius išgyvenę kariai gauna patirties taškų, o pakankamai jų prikaupę gali pasikelti savo kategoriją. Jei kalbama apie paprastus kaimo rekrūtus, tai dažniausiai reiškia takoskyrą tarp duodančių į dūdą klasių ir tų, kurie į liūlį bando žiebti nuotoliniu būdu. Ir, kaip po senovei, nuo rekrūto kilmės priklauso ir jo karjeros takai. Pavyzdžiui, imperijos gyventojai labai nori būti pėstininkais, o štai dykumų ar stepių gyventojai beveik iš karto užsimano arklio.
Tai nereiškia, kad tapę savo vėliavą ir samdinius turinčiais smulkaus plauko didikais pradėsime stagnuoti. Naujame žaidime patirties kaupimo sistema pasidarė daug sudėtingesnė, bet esmė liko ta pati. Yra keletas rodmenų, apibrėžiančių mus kaip asmenį ir karį: stiprybė, charizma, intelektas ir panašiai. Kiekvienas šių parametrų dar turi po keturias jiems priskirtas gebėjimų sritis. Kalbame apie tokius taikomuosius mokslus kaip lankininkystė, kova vienarankiais ar dvirankiais ginklais, jojimas, medicina… Aišku, niekas nemoko geriau nei praktika, tad kas kartą, kai ietimi nulaipiname pusnuogį plėšiką nuo arklio, pakeliame ir ilgo koto ginklų įgūdžius. Kylant įgūdžiams, atrakiname naujus specialius gebėjimus, o tuo pačiu kyla ir mūsų lygis.
Tačiau visą šį prakaitą liejame ne vien tam, kad puoselėtume savo skaitmeninį kūną. Kiekvieno „Mount and Blade“ žaidėjo ambicija yra tapti feodaliniu lordu, žemvaldžiu ir gal net tautos galva. Bet kad pasiektume tokių karjeros aukštumų, turime ugdyti savo klaną. Paprastai tai daroma tiesiog laimint mūšius, turnyrus (taip, mūsų didžioji meilė grįžo) ir atliekant įvairius žygdarbius.
Tuo tarpu valdomas klanas bus daugiau ar mažiau beprasmis, kol nepriklauso kokiai nors frakcijai. Susimetus skudurus su kuria nors karalyste (mano pasirinkimas – Pietinė Imperija su žaviąja ir teisingąja paskutiniojo imperatoriaus našle Rhegea), klano įtaka pasidaro svarbiu dalyku, o ir nuosava pilis ima atrodyti kaip pasiekiamas tikslas. Matote, kai kare užimamas naujas miestas ar pilis, frakcija balsuoja, kam jis teks. Taip aš visiškai atsitiktinai, būdamas kitame žemėlapio gale, gavau savo pirmąją pilį.
Tiesa, valstybę valdyti – tai ne tik išlaidauti pilims. Dabar visos tautos gali priiminėti įstatymus. Jie dažniausiai turi po du efektus. Vienas iš jų tiesiogiai naudingas, pavyzdžiui, tvirtėja kaimų apsauga, o kitas pateikia tam tikrą atsvarą, pavyzdžiui, kaimų lojalumas mažėja. Už įstatymus balsuoja visi didikai, bet įstatymus galime apeliuoti, tad kartais reikės nuspręsti kaip panaudoti savo įtaką: galime kurti gerovės valstybę arba siekti kuo daugiau tos gerovės sau. Testuodamas žaidimą smarkiai investavau į socialinės atskirties mažinimą ir savivaldą, tad rezultate turiu ir orų Lordą, ir mokamomis duoklėmis patenkintus valstiečius.
Mano nuomone, ir ji nesikeičia nuo pirmojo žaidimo, „Mount and Blade“ yra pakankamai gražus. Kalbant apie pirmąją dalį, turiu pripažinti, kad anais laikais su tokia nuomone sutiko toli gražu ne visi, bet po „Bannerlord“ pasirodymo fanų priekaištų grafikai praktiškai nebeliko. Aplinkos gražios, kaimai – kai gauni juose pasivaikščioti – suplanuoti įspūdingai, o mūšiuose kaunasi šimtai karių. Kuo skųstis?
Unikalių veidų trūkumu. Bent tarp moterų veikėjų pasirinkimas tikrai striukas, it kokį „Oblivion“ žaistum. Yra ir šiokių tokių problemų su vartotojo sąsaja, pavyzdžiui kartas nuo karto pasitaiko laikinų tekstų, kurie iki žaidimo išleidimo turėjo būti pakeisti. Sykį net teko susidurti su „bugu“, kuris sėkmingai nužudė ištisą misijų kategoriją.
Antra vertus, „Mount and Blade II: Bannerlord“ vis tiek yra nuostabus pirmojo žaidimo (ar jo papildymo „Warband“, kaip čia pažiūrėsi) tęsinys. Kūrėjai patobulino visas žaidimo sistemas, atsisakė bereikalingų nesąmonių (gyvulių varymo) ir net pridėjo naujų sistemų. Žodžiu, skųstis nėra kuo, išskyrus tai, kad iš mūsų visad tikimasi, kad turėdami vos aštuonis draugus sugebėsime užkariauti nenusakomo dydžio banditų gūžtą…
„Mount and Blade II: Bannerlord“ šių metų kovą startavo „Steam Early Access“ platformoje. Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė žaidimo kūrėjai „TaleWorlds Entertainment“.
