Jeigu juodoji skylė sukasi, ji gali generuoti stiprias sroves, kurios sklistų tūkstančius šviesmečių. Šie juodųjų skylių varikliai, manoma, veikia dėl magnetinio lauko.
Dabar astronomai pirmą kartą magnetinius laukus aptiko už įvykių horizonto Paukščių tako galaktikos centre esančioje juodojoje skylėje.
Dabar astronomai pirmą kartą magnetinius laukus aptiko už įvykių horizonto Paukščių tako galaktikos centre esančioje juodojoje skylėje.
Jie tai padarė naudodami Įvykių horizonto teleskopą (Event Horizon Telescope - EHT) – globalų radijo teleskopų tinklą, kuris veikia tarsi vienas milžiniškas Žemės dydžio teleskopas. Teleskopas duomenis pateikia itin ryškiai ir gali fiksuoti net 15 mikroarsekundžių skersmens objektus (arsekundė yra 1/3600 laipsnio, o jos kampinis atitikmuo būtų golfo kamuoliukas Mėnulyje).
Didelė raiška reikalinga, nes juodosios skylės yra labiausiai suspausti objektai Visatoje. Mūsų galaktikos centre esanti Sgr A (Sagittarius A) bedugnė sveria maždaug 4 mln. kartų daugiau už Saulę, tačiau jos įvykių horizontas tęsiasi maždaug 8 mln. mylių – mažiau už Merkurijaus orbitą.
Kadangi Sgr A nuo mūsų nutolusi už 25 tūkst. šviesmečių, jos įvykių horizonto skersmuo mums atrodo vos 10 mikroarsekundžių. Laimei, juodosios skylės gravitacija iškeipia šviesą ir padidina įvykių horizontą, tad jis atrodo didesnis – maždaug 50 mikroarsekundžių. Tokį dydį ETH gali aptikti.
Mokslininkų komanda su ETH matavo šviesos tiesinę poliarizaciją.
Sgr A atveju poliarizuota šviesa išgaunama tuomet, kai elektronai sukai aplink magnetinio lauko linijas, dėl to šviesa tiesiogiai pažymi magnetino lauko struktūrą.
Mokslininkai nustatė, kad magnetinis laukas kai kuriuose regionuose šalia juodosios skylės yra labai padrikas, su netvarkingomis kilpomis, kurios primena susipynusius spagečius. Kitose vietose – greičiausiai ten, kur magnetinio lauko srautas generuojamas - struktūra tvarkingesnė