Romėnai sausį laikė dviveidžio dievo Januso mėnesiu (lot.k. Januarius – Janus/arius, t.y. Januso mėnuo), tikėdami, jog jaunuoju savo veidu jis žiūri į ateitį, o senuoju – į praeitį. Lietuvoje šį mėnesį viešpatauja gili žiema, ir jeigu sninga, tai sniegas smulkus, dėl šalčio „sausas“, žvarbaus vėjo pustomas. Štai kodėl mėnuo lietuvių kalba pavadintas Sausio vardu. Nepailsdama mūsų stebinti, gamta šios žiemos pradžią dovanojo permainingą, tai sukeldama rūpesčių, tai pradžiugindama. Mūsų senoliai, apibendrinę daugiamečių stebėjimų rezultatus, sakydavo: „Gruodžio šiluma vėlyvą pavasarį, gruodžio šaltis karštą vasarą su perkūnijomis žada.“
Jeigu sausį rimtesnis šaltukas spustels, galime tikėtis daugiau giedrų, dangaus stebėjimui tinkamų naktų. O pasižvalgyti verta – juodas, gilus sausio skliauto aksomas pasidabina įmantriausiais žvaigždynų raštais, įvairiausiais atspalviais sutviska ryškiausios žvaigždės, neskubėdamos, tartum iškilmingam dausų paradui ima rikiuotis planetos.
Sausio žvaigždynai ir planetų stebėjimo sąlygos
Spustelėjus šaltukui, sausio nakties dangus sužaižaruoja šimtais įvairaus šviesumo žvaigždžių, kurias žmogaus fantazija dar žiloje senovėje sujungė į piešinius – žvaigždynus. Mūsų krašto skliaute jų mirguliuoja kone keturios dešimtys. Antai beveik tiesiai virš galvos – zenite – sausį žiba Kasiopėja (Cassiopeia) ir Persėjas (Perseus); Didieji (Ursa Major) ir Mažieji Grįžulo Ratai (Ursa Minor) kaip visada spindi šiaurėje; tarp jų įsirangęs grėsmingasis Drakonas (Draco), o kiek dešiniau švyti Cefėjo (Cepheus) žvaigždžių ornamentas.
Toliau gręždami žvilgsnį pagal laikrodžio rodyklę, t.y. į rytus, neaukštai pastebėsime Liūtą (Leo), virš jo – grakščiąją Lūšį (Lynx); kiek piečiau matysime Vėžį (Cancer), šalia kurio – neišskiriamieji Dvyniai (Gemini), paženklinti rausvai oranžiniu Polukso žvaigždės spindėjimu; kiek žemiau – arčiau pietryčio horizonto – risnoja Vienaragis (Monoceros), čia pat – kone jam ant kupros – Mažasis Šuo (Canis Minor), o ryškiai baltas Sirijaus mirgėjimas praneša apie atliuoksintį Dydįjį Šunį (Major Canis).
Pietinėje skliauto dalyje geltonoji Kapela nurodo Vežėjo (Auriga) žvaigždžių grupę, raudonoji milžinė Betelgeizė ir melsvai mirguliuojantis Rigelis žymi drąsųjį medžiotoją Orioną (Orion), ties kurio kojomis – baikštusis Kiškis (Lepus); kiek dešiniau nuo Vežėjo ir Oriono – galingasis Jautis (Taurus), kurio akį simbolizuoja oranžinio atspalvio Aldebaranas, o pietvakarių skliauto dangiškuose vandenyse nardo Banginis (Cetus) ir Žuvys (Pisces).
Vakaruose spindi lengvai atpažįstami Pegaso (Pegasus) ir Andromedos (Andromeda) žvaigždynai; beveik apsukę visą ratą, šiaurės vakaruose mūsų dėmesį patrauks ilgakaklės Gulbės (Cygnus) uodegą ženklinantis Denebas, o šiauriau, neaukštai virš horizonto spindinčią Lyrą (Lyra) galima rasti pagal melsvai mirksinčią Vegą...
Iš planetų pirmoji po saulėlydžio melsvai balsvu švytėjimu mus pasveikina meilės deivė Venera. Nepastebėti jos tiesiog neįmanoma – visą sausį planeta vakarais (todėl mūsų protėvių Vakare žvaigžde, Vakarine vadinta) matoma gan aukštai virš pietvakarių horizonto – pirmąją mėnesio pusę – Vandenio, antrąją – Žuvų žvaigždyne. Įpusėjus mėnesiui Vakarinė pasiekia didžiausią ryškumą, savo šviesiu daugiau nei šimtą kartų pralenkdama netoliese spindintį Marsą.
Iš tiesų Raudonoji planeta, kaip ir Venera, visą mėnesį po Saulės nusileidimo yra matoma toje pačioje dangaus dalyje, tad šios planetos pietvakariniame skliaute sudaro gražią šviesulių porą.
Planetų karalius Jupiteris teka rytuose apie pusiaunaktį ir sausio naktimis spindi aukštokai virš pietryčių horizonto Mergelės žvaigždyne, kol planetos nepasiglemžia pirmieji kylančios Saulės spinduliai.
Atkreipkime dėmesį: sausio 19-osios naktį Jupiterio ir dylančio Mėnulio dangiškieji keliai susigretins, ir paryčiui šios planetos prasilenks vos kelių laipsnių atstumu. Turėtų būti gražu.
Na, o kantriausi ir akyliausi stebėtojai sausio mėnesį prieš pat aušrą neaukštai virš pietryčių horizonto dar gali tikėtis išvysti žiedų valdovą Saturną bei vikrųjį dievų pasiuntinį Merkurijų.
Tiesa, į mėnesio pabaigą žieduotosios planetos matomumas po truputį gerėja – dangaus skliaute Saturnas žibės vis aukščiau ir užsibus vis ilgiau.
Venera – Saulės dukros Vakarinė ir Aušrinė
Neabejotinai įspūdingiausia sausio dangaus puošmena – į žėrintį brangakmenį panaši Venera – artimiausia Žemei planeta. Šviesumu pralenkdama ryškiausias žvaigždes, skirtingais metų laikais ji arba spindi rytais prieš saulėtekį, arba pati pirmoji sužimba tamsėjančiame po saulėlydžio danguje. Gal dėl šios priežasties antikos astronomai ją pavadino grožio deivės vardu.
Lietuvių mitologinėje tautosakoje Venera vadinta Vakarine, kai ji matoma iš vakaro, kartais Žvėrine žvaigžde (nes jai šviečiant, žvėrys išeina iš savo guolių į medžioklę), vakarinėje Lietuvoje kai kada ją net Geležine pavadindavo dėl ryškaus „metalinio“ blizgesio. O kai ja grožimasi rytais, šaukiama Aušrinės, Rytmetėlės, Rytmetinės žvaigždės vardu.
Taigi Vakarinė ir Aušrinė – tai suasmeninta ir sudievinta planeta, kurią mūsų senoliai laikė dviem atskiromis žvaigždėmis. Skirtingomis žvaigždėmis jas laikė ir senovės latviai, Viduržemio jūros tautos antikoje, germanai, babiloniečiai. Įdomu, jog Centrinės Amerikos indėnai, kai kurios Afrikos gentys ir Okeanijos salynų gyventojai žinojo, kad Aušrinė ir Vakarinė yra viena ir ta pati „žvaigždė“.
Baltų etnokosmologijoje iš viso minimos septynios Saulės dukterys (planetos): mūsų minėtosios Aušrinė-Vakarinė (Venera), taip pat Indraja (Jupiteris), Vaivora (Merkurijus), Žiezdrė (Marsas), Sėlija (Saturnas) ir, žinoma, Žemė, kurių trys gyvenančios netoli motinos Saulės, o kitos trys taip arti, kad net „po žmones vaikščiojančios“.
Čia aiškiai atsispindi seniai pastebėtas judėjimo kontrastas tarp artimesnių Saulei Merkurijaus, Veneros ir Žemės planetų bei tolimesnių – Marso, Jupiterio, Saturno.
Anot Lietuvos etnokosmologijos muziejaus mokslinio vadovo, profesoriaus Liberto Klimkos, iš Saulės dukterų tautosakoje daugiausia žinomos Aušrinė ir Vakarinė. Abi jos patarnaudavo Saulei ir jos vyrui Mėnuliui: Aušrinė kūrė ugnį, nešė vandenį, virė sriubą, o Vakarinė klojo Saulei patalą. „Ankstyvojo laikotarpio lietuvių folklore Aušrinė ir Vakarinė buvo vaizduojamos įspūdingo grožio mergelėmis, kurias pamilsta Mėnulis.
Aušrinė žvaigždė vadinama dangaus karaliūne, kurios šypsena – ryto aušra, ašaros – deimantai. Nenuostabu, kad Mėnulis net ruošiasi vesti Aušrinę, kelia puotą, tačiau dievas Perkūnas, išklausęs Saulės skundo, sutrukdo. Tad kai lietus lyja, griaudžia, bet saulutė šviečia, žinokite, dangaus karaliūnė iširusias jungtuves aprauda...“, – pasakoja etnologas L.Klimka.
Vėliau, dėl krikščionybės įtakos tautosakoje Aušrinė buvo tapatinama su Mergele Marija, paimta į dangų.
Lietuviai didelę pagarbą teikė ir Vakarinei žvaigždei, kuri irgi buvo laikoma dievaite. Ją paprastai pagerbdavo vakarais baigdami dienos darbus, taip pat pradėdami švęsti ilgesnių švenčių ciklą. Vakarinę žvaigždę itin garbindavo per didelius darbymečius: kalbėdavo jai maldas, giedodavo giesmes.
Nesvetingoje planetoje – lietuviški vardai
Šiandien apie Venerą žinome pakankamai daug, nors neaiškumų vis dar lieka. Tai antroji planeta nuo Saulės, iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip tikra Žemės sesuo – panaši į mūsų gimtąją planetą dydžiu, uolienų sudėtimi, tačiau pasislėpusi po tankių debesų skraiste – net iki XX-ojo a. vidurio kurstė viltingas mokslininkų mintis apie jaukų nežemišką pasaulį.
Rusų mokslininkas Michailas Lomonosovas dar 1761 m., stebėjęs Veneros proslinkį Saulės disku (įprastesnis šio reiškinio terminas – tranzitas), iškėlė hipotezę, jog planeta turi tankią atmosferą, galbūt net panašią į gimtojo pasaulio.
Tokia mintis Lomonosovui, kaip, beje, dar keliems to meto mokslininkams, kilo per teleskopą pamačius vaizdą, kai Veneros rutuliuko kraštas, „palietęs“ Saulės horizonto liniją, tartum išsiliejo.
Netrukus rašytojai fantastai ją „apgyvendino“, ir pirmaisiais ateiviais iš kosmoso netruko tapti veneriečiai, o ne marsiečiai! Deja, Žemės ir Veneros panašumas yra klaidinantis – tyrimais nustatyta, jog išoriškai graži Vakarinė-Aušrinė esanti neįsivaizduojamai bjauraus, tiesiog nepakeliamo charakterio: planetos „oras“ nepaprastai nuodingas – tai anglies dvideginis, sumišęs su vandenilio, chloro, sieros junginiais, keliasdešimties kilometrų aukštyje siaučia tikri uraganai (vėjo greitis siekia 100–150 m/s), paviršiuje svilina beveik 500 laipsnių karštis, o atmosferos slėgis 90 kartų didesnis už slėgį mūsų planetoje!
30–50 km aukštyje pakibęs amžinas debesų šydas ilgus amžius slėpė Veneros paviršių, kol jį 1978 m. iš orbitos radaru „apžiūrėjo“ NASA kosminis aparatas PIONEER-VENUS, taip pat – ant planetos paviršiaus nusileidę Sovietų kosminiai laivai VENERA-9 ir VENERA-10 (1975 m.), VENERA-13 ir VENERA-14 (1981 m.) bei VENERA-15 ir VENERA-16 (1983–1984 m.), galiausiai NASA zondas MAGELLAN 1994-aisiais.
Paaiškėjo, kad didžiąją paviršiaus dalį sudaro kalvotos lygumos ir neaukšti vulkaninės kilmės kalnai, o įdubos pilnos sustingusios lavos. Taip pat esama meteoritinių kraterių. Paviršiuje vandens, žinoma, nerasta. Taigi, gyvybės Veneroje mitas išsisklaidė kaip dūmas, neblaškomas vėjo – ten, kur lydosi švinas ir lyja sieros rūgštimi, jokie baltyminiai junginiai egzistuoti negali.
Ištyrus planetos paviršių, bendru mokslininkų sutarimu jo dariniams buvo suteikti deivių, mitologinių būtybių bei įvairiai pasižymėjusių moterų vardai. Galbūt skaitytojui bus įdomu sužinoti, kad tarp jų esama ir lietuviškų: Neringos rajonas, Audros lyguma, Aušros, Laumės, Raganos, Vaivos kalnynai, Gabijos ir Vaidilutės terasos, Medeinės kanjonas, Gegutės, Giltinės, Laimos kalnagūbrių tinklai, Javinės, Žemynos kalnų vainikai, Birutės, Danutės, Gražinos, Janinos, Ugnės, Virgos, Živilės krateriai, Žemaitės vulkanas ir kt.
Ryškiausia šio metų laiko žvaigždė – Sirijus
Taigi naktinis sausio dangus pasipuošia plika akimi matomomis planetomis, ryškiausiomis pavienėmis žvaigždėmis ir į menamus piešinius sujungtais šimtų žvaigždelių deriniais – didesniais ir mažesniais, lengvai randamais ir ne visuomet iš pirmojo žvilgsnio atpažįstamais – žvaigždynais.
Didžiojo Šuns žvaigždynas nėra didelis, be to, mūsų geografinėje platumoje aukštai nepakyla, tačiau išsiskiria šviesiausia savo žvaigžde – Sirijumi.
Kaip jau rašėme, Didysis Šuo spindi pietrytinėje dangaus skliauto dalyje šiek tiek kairiau ir žemiau įspūdingojo Oriono žvaigždyno.
Kas domisi ir mitologija, ir astronomija, be vargo supras, kad Didysis Šuo, drauge su Mažuoju, simbolizuoja dangiškojo senovės graikų medžiotojo Oriono skalikus – ištikimus jo pagalbininkus medžioklėje.
Šviesiausioji Didžiojo Šuns, o iš tikrųjų ir viso dangaus žvaigždė yra Sirijus, kurį ryškumu skirtingu laiku gali pranokti tik planetos – Venera, Jupiteris, Marsas... Spindėdamas 23 kartus ryškiau nei mūsų Saulė, beveik 2 kartus už ją didesnis, baltasis Sirijus niekuo neišsiskiria iš kitų žvaigždžių – tiesiog jis yra labai arti – vos už 8,6 šviesmečių, todėl Žemės danguje ir atrodo šviesiausias.
Aplink jį skrieja Sirijus B – žvaigždė-palydovė, kuri taip pat balta, tik daug blyškesnė ir mažesnė. Šios baltosios nykštukės, atrastos XIX a. viduryje, neįmanoma pamatyti nei pro žiūronus, nei pro nedidelius teleskopus, nes ją beviltiškai užgožia Sirijaus A spindesys.
Todėl prancūzų antropologui ir keliautojui Marceliui Griaule'iui apie 1930 m. paskelbus, jog Malio dogonų genties mituose, kuriuos jis tyrinėjo, Sirijus vadinamas Sigu Tolo, o greta visada minima kita žvaigždė To Polo kaip anos palydovė, mokslininkų bendruomenėje kilo nemenkas sąmyšis: ar galėjo Afrikos čiabuviai žinoti apie Sirijų B dar iki tol, kol jo nebuvo atradę Vakarų astronomai?
Šis klausimas daugelį metų buvo didele mįsle, kol XX a. viduryje antropologai, senųjų Afrikos kultūrų tyrinėtojai paneigė sensacingą prancūzo pareiškimą, aiškindami jį Griaule'io padarytomis vertimo klaidomis iš sudėtingo dogonų dialekto į europines kalbas bei subjektyvia, per daug laisva genties mitologijos interpretacija.
Mokslininkų taip pat nenustoja stebinti senovės egiptiečių astronominės žinios, glaudžiai persipynusios su mitologiniais įvaizdžiais. Egiptiečiai dangų vaizdavo kaip išlenktą deivės Nut kūną, Paukščių Taką tapatino su Nilo upe, svarbiausias šventyklas statė orientuodami jas pagal Saulės tekėjimą. O Oriono žvaigždynas, atrodo, buvo labai svarbus piramidžių architektūroje, taip pat ritualuose, susijusiuose su pomirtiniu gyvenimu.
Praktiniams tikslams jie išmoko susieti heliakinį Sirijaus tekėjimą, t.y. laiką, kai ši žvaigždė pirmą kartą pasirodo prieš pat patekant Saulei, su artėjančiu potvynių sezonu, kuris turėjo sudrėkinti pasėlius naujam derliui.
Senovės egiptiečių kosmologijoje Sirijaus žvaigždė tapatinama su dievaite Sotis (Sothis), kuri dangiškojoje kelionėje lydi viešpatį Ozirį – graikiškojo Oriono žvaigždyno atitikmenį nakties skliaute.
Šiuolaikiniam žmogui, sukūrusiam technologinę civilizaciją, dangaus ir žemės ženklai, rodos, nebėra tokie svarbūs ir aktualūs kaip mūsų pirmtakams, senovėje mokėjusiems kalbėtis su Gamta. „Jei sausis šiltas, pavasaris bus negreit, o vasara – lietinga“, – sakydavo senoliai. Kita vertus, „jei sausio pradžia graži, lauk gerų metų“. O ar tiesą byloja ši liaudies išmintis, parodys laikas...
