TRAPPIST-1 pavadinta sistema yra rekordinė – iki šiol dar nebuvo surasta jokios kitos žvaigždės sistemos, aplink kurią būtų tiek daug šio dydžio planetų.
„Šis atradimas gali būti svarbus žingsnis į priekį ieškant nežemiškos gyvybei tinkamos aplinkos, vietos, kuri būtų tinkama gyvybei. Viena iš pagrindinių mokslo užduočių – atsakyti į klausimą „Ar mes vieni?“, o tokio planetų kiekio vienoje vietoje, gyvenamoje zonoje, atradimas – labai svarbus žingsnis siekiant šio tikslo“, – sakė NASA Mokslinių misijų direktorato administratoriaus pavaduotojas Thomasas Zurbuchenas.
Žvaigždė yra santykinai netoli, 40 šviesmečių atstumu, Vandenio žvaigždyne.
Pirmą kartą ją pastebėjo antžeminis teleskopas TRAPPIST (Transiting Planets and Planetesimals Small Telescope), esantis Čilėje – apie tai su juo dirbantys mokslininkai pranešė 2016 metų gegužės mėnesį. Juos labiausiai suintrigavo tai, kad prie šios žvaigždės jie pastebėjo iškart dvi egzoplanetas. Ta pačia kryptimi savo skvarbesnę akį nukreipęs orbitinis teleskopas „Spitzer“ be dviejų TRAPPIST teleskopu pastebėtų planetų rado dar penkias.
Tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „Nature“.
Sprendžiant pagal jų tankį, šios planetos, panašu, yra ne tik Žemės dydžio, bet ir uolėtos, kas suteikia dar daugiau optimizmo, kad jose yra tikimybės rasti gyvybę. Ateityje ketinama tęsti šios sistemos planetų tyrimus ir išsiaiškinti, ar jų paviršiuje esama vandens, o taip pat – ar tas vanduo gali būti skystas. Neabejojama, kad tai bus viena pirmųjų sistemų, į kurias dėmesį atkreips Jameso Webbo orbitinis teleskopas, kurį į kosmosą ketinama iškelti ateinančių metų spalį ir kuris turėtų sugebėti įžiūrėti egzoplanetų atmosferą.
Pati TRAPPIST-1 žvaigždė priskiriama ultra-šaltoms nykštukėms, kas reiškia, kad ji skleidžia tiek nedaug šilumos, jog skysto vandens turėtų būti įmanoma rasti net ir labai arti jos besisukančiose planetose – kur kas arčiau, nei įmanoma būtų tokioms pačioms planetoms sukantis aplink Saulę. Visų septynių šios sistemos planetų orbitos yra artimesnės savo žvaigždei, nei Merkurijaus orbita aplink Saulę. Be to, pačios planetos yra labai arti viena kitos. Netgi tokios artimos, kad vienos planetos paviršiuje stovėdamas žmogus galėtų matyti kaimyninės planetos geologinius bruožus ar debesis – kartais tos planetos atrodytų didesnės, nei Mėnulis mūsų danguje.
Mokslininkai neatmeta tikimybės, kad šios planetos apie savo žvaigždę sukasi nesisukdamos apie savo ašį. Kitaip tariant, viena jų pusė yra nuolat atgręžta į žvaigždę, o kita – į kosmoso tamsą ir šaltį. Tokiose planetose atmosferos savybės būtų visiškai kitokios, nei Žemėje – iš šiltosios planetos pusę į šaltąją nuolat pūstų stiprus vėjas, o temperatūrų skirtumas tarp šių dviejų pusių būtų labai didelis.
