„SpaceX“ planuoja kitą būdą pagerinti raketų darbą – papildyti jas kuru orbitoje; tokiu būdu kompanijos planuojamos raketos „Starship“ skrydis į Marsą galėtų sutrumpėti nuo pusmečio iki 40 dienų. Bet ir tai – ne riba.
Šiuo metu NASA bando dvi visiškai naujas raketų varymo sistemas: ličio jonų variklius ir pozitronų sintezės variklius. Pirmieji yra jau dabar naudojamų joninių variklių atmaina, tačiau gerokai efektyvesnė.
Naujųjų joninių variklių pagrindinė dalis būtų daugiau nei šimto metrų skersmens burė, sudaryta iš fotovoltinių elementų, panašių į Saulės baterijas. Ultravioletinių spindulių lazeris, šviečiantis į šią burę, galėtų dešimčių astronominių vienetų atstumu perduoti jai dešimties megavatų galią. Gaunama energija būtų naudojama medžiagai jonizuoti ir erdvėlaiviui stumti į priekį. Toks erdvėlaivis galėtų pasiekti iki 40 astronominių vienetų per metus greitį; kitaip tariant, kelionė iki Plutono jam užtruktų tik metus, ir nereikėtų jokių skrydžių pro kitas planetas, pasinaudojant jų gravitacija pagreitėjimui.
Antroji technologija remiasi pozitronų ir vandenilio izotopo deuterio sinteze. Pozitronai, sąveikaudami su deuteriu, išmeta elektringus vandenilio branduolius, kurie gali stumti erdvėlaivį į priekį. Tuo tarpu neutronai, išlėkę iš deuterio, gali stabilų kriptono izotopą paversti radioaktyviu, kuris vėliau išskiria pozitroną ir reakcija tęsiasi toliau. Toks reakcijų ciklas nėra energetiškai našus – jo nebūtų įmanoma panaudoti elektros energijai gaminti Žemėje – tačiau išmetami protonai ir pozitronų gamyba vietoje daro jį patrauklų kosminėms kelionėms.
Iš principo ši technologija taip pat leistų pasiekti 40 AU per metus arba dar didesnį greitį – taip galėtume kalbėti netgi apie tarpžvaigždines keliones.
Kol kas abi technologijos yra tik prototipų stadijoje, bet su NASA finansavimu jos gali tapti realybe per 10-20 metų.
