Šis projektas toks naujas, kad dar net neturi pavadinimo – ir didžioji dalis jam būtinų technologijų kol kas dar nesukurta. Bet iki 2069 metų dar daug gražaus laiko, kad būtų galima viskuo pasirūpinti.
„Kol kas viskas itin nekonkretu“, – sako Anthony Freemanas iš JPL, gruodžio 12 d. pristatęs misijos koncepciją 2017 metų Amerikos geofizikų sąjungos konferencijoje Naujajame Orleane, Luizianos valstijoje.
Rengti projektą paskatino 2016 metų JAV finansavimo įstatymas, kuriuo nurodoma NASA tyrinėti tarpžvaigždines keliones, kuriose būtų galima pasiekti bent 10 proc. šviesos greičio iki 2069. Jame taip pat nurodoma agentūrai nusiųsti misiją į Kentauro Alfą – artimiausią žvaigždžių sistemą.
JPL grupė apibrėžė misijos mokslo tikslus, tarp kurių ir materijos sandaros bei ją veikiančios radiacijos tyrimai, bei bendrosios reliatyvumo teorijos tikrinimas. Atskriejęs iki tikslo, zondas turėtų atlikti visos planetų sistemos bendrai ir pasirinktos egzoplanetos konkrečiai atmosferos bei kraštovaizdžio stebėjimus.
Praėjus keleriems metams nuo zondo paleidimo, NASA į tolimą kosmosą pasiųstų didelį teleskopą. Ten jis įsitaisytų taip, kad Kentauro Alfos šviesa sklistų pačiu Saulės paviršiumi, ir dėl gravitacinio lęšiavimo galėtume matyti egzoplanetą.
Pagrindinis zondo tikslas bus nustatyti, ar ten yra gyvybė. Po to teleskopu būtų galima patvirtinti praktiškai viską.
„Galėsime tyrinėti atmosferą. Galėsime matyti planetą, jeigu jos nedengs debesys“, – sako Stacy Weinstein-Weiss iš JPL, koncepciją išdėstančio dokumento vyr. autorė. Atsidūrus planetos orbitoje, gyvybės bus ieškoma, žvalgantis dirbtinių struktūrų, įsijungiančių ir išsijungiančių šviesų, didelio masto landšafto modifikacijų.
Tikslas gali būti ir ne Kentauro Alfa, nelygu, ko paklausite – grupė identifikavo ir kitas į Saulę panašias žvaigždes, kurios yra pakankamai arti, kad jas būtų galima aplankyti. Kad ir kuri būtų pasirinkta, yra viena didelė kliūtis – dar neturime technologijos, kuria aparatą galėtume pagreitinti iki juntamos šviesos greičio dalies.
Be to, norint įskrieti į egzoplanetos orbitą, misija pailgėtų keliais dešimtmečiais, sako Avi Loebas iš Harvardo universiteto, kuris dalyvauja tarpžvaigždinėje „Breakthrough Starshot“ iniciatyvoje. „Tam reikia stabdymo ir keliavimo mažu greičiu, daug mažesniu nei dešimtadalis šviesos greičio, o tai implikuoja, kad kelionė truks šimtmečius ar ilgiau“, – sako A.Loebas.
JPL komanda ieško būdų įgreitinti kosminį zondą iki 10 proc. šviesos greičio – žvalgomasi į antimaterijos ir materijos sąveikos panaudojimą, branduolinių reakcijų energiją ir netgi lazeriu stumiamas šviesos bures, kokias naudos „Breakthrough Starshot“ iniciatyva, ir tai, komandos teigimu atrodo perspektyviausia.
Žinoma, nėra jokių garantijų, kad šis erdvėlaivis kada nors pakils bent nuo braižymo lentos. Bet įsibėgėjęs projektas galėtų tapti akstinu kurti geresnius būdus keliauti čia, mūsų planetų sistemoje.
