Mokslininkai yra linkę manyti, kad Merkurijus kadaise yra patyręs katastrofą, kokią yra patyrusi ir mūsų Žemė – susidūrimą su kitu planetos dydžio dangaus kūnu. Į Žemę, kaip manoma, rėžėsi maždaug Marso dydžio (1,9 karto už Žemę mažesnis) pasaulis, o į mažąjį Merkurijų bloškėsi Žemės dydžio planetoidas. Tik toks įvykis paaiškina, kodėl Merkurijus turi neįtikėtinai didelį geležies branduolį. Manoma, kad į Merkurijų įsirėžusi planeta nubloškė didžiąją dalį besiformuojančio Merkurijaus mantijos.
Ne mažiau įdomu ir tai, kad, kaip rodo kompiuterinis modeliavimas, abu nukentėję kūnai susikonstruotų iš naujo – net ir tuo atveju, jei po susidūrimo nuskrietų kas sau.
Branduolys sudaro net 60 proc. Merkurijaus masės. Palyginimui, Žemės, Veneros ir Marso branduoliai sudaro tik apie 30 proc. masės. Dar iki to momento, kai NASA zondas MESSENGER (MErcury Surface, Space ENvironment, GEochemistry, and Ranging) 2011 m. kovą įskriejo į orbitą aplink Merkurijų, daugelis mokslininkų buvo linkę manyti, jog planetos mantiją nubloškė milžiniško masto susidūrimas su kitu dangaus kūnu. Tiesa, tokiu atveju Merkurijaus plutoje beveik neturėtų būti lengvųjų elementų.
„Prie Merkurijaus atskriejęs MESSENEGER aptiko gausybę gana lakių elementų (kalio, sieros), – teigia zondo inžinierių grupės narys Patrickas Peplowskis. – Vėliau zondas aptiko ir daug natrio bei chloro, kurių Merkurijuje irgi nesitikėjom rasti. Mus tokia mįslė suglumino: iš kur planeta gavo tiek daug minėtų cheminių elementų ir tokį milžinišką geležies branduolį? Patikėkite, savo galvas ne vienerius metus kraipė ir krapštė labai daug mokslo vyrukų.“
Prieita prie išvados, kad šią Merkurijaus mįslę maždaug prieš 4,5 mlrd. metų mūsų astronomams galėjo užminti susidūrimas (arba susidūrimai) su gigantišku dangaus kūnu. Tada Merkurijus buvo vos „užsimezgęs“.
Arizonos universiteto (JAV) mokslininkas Erikas Asphaugas su kolega iš Berno universiteto (Šveicarija) Andreasu Reuferiu kompiuteriu modeliavo situaciją, kad Saulės sistemos jaunystėje dangaus kūnai dažnai susidurdavo ir lėkdavo toliau (angl. – „hit and run“, liet. – „trenkis ir lėk“). Kitaip tariant, užuot lipdęsi iš mažesnių fragmentų į didesnius, kai kurie Mėnulio ar planetos dydžio planetoidai susidurdavo ir atšokdavo vieni nuo kitų, kartais išsimušdami iš orbitų ir susidūrimo nuolaužomis gausiai „patręšdami“ atakuotos planetos paviršių.
Visai gali būti, kad kaip tik po tokių susidūrimų gimė Merkurijus ir Marsas, taip pat kai kurie stambieji asteroidai (Vesta, Psichė). Tyrimo rezultatai liepos 6 d. publikuoti žurnale „Nature Geoscience“.
„Įprastai atskriejęs dangaus kūnas per susidūrimą patiria daugiau pokyčių, – pasakoja A.Reuferis. – Pabandėme šią idėją pritaikyti ir Merkurijui. O ką, jei į Merkurijų irgi kas nors trenkėsi?“
Kompiuteriniai modeliavimai atskleidė, kad Merkurijaus dydžio planeta susiformuotų, jei būtų susidurta su dangaus kūnu, kuris už dabartinį Merkurijų būtų masyvesnis net 4,5 karto. Kitaip tariant, tai būtų 0,85 Žemės masės protoplaneta (Merkurijaus masė dabar prilygsta tik 0,055 Žemės masei).
Ne mažiau įdomu ir tai, kad, kaip rodo kompiuterinis modeliavimas, abu nukentėję kūnai susikonstruotų iš naujo – net ir tuo atveju, jei po susidūrimo nuskrietų kas sau. O didžioji dalis susidūrimo nuolaužų – daugiausiai lengvųjų mantijos elementų – nukristų atgal į atakuotą planetą. Be kita ko, jos branduolyje būtų daugiau metalų nei iki susidūrimo, tačiau nemažai ir lakesnių medžiagų.
Vis dėlto, kaip pabrėžia tyrimo autoriai, į daug klausimų kompiuterinis modeliavimas neatsako.
„Iš kur galėjo atskrieti į Merkurijų trenkęsis kūnas? Kur jis dabar? Į šiuos klausimus tektų atsakyti būsimų tyrimų autoriams“, – kalbėjo A. Reuferis.
