Mokslininkai ne vieną dešimtį metų bandė išsiaiškinti, kaip atsirado šie milžiniški stabai. Ne mažiau domino ir papročiai tos Polinezijos bendruomenės, kuri šias statulas išskaptavo ir pastatė. Tačiau iki šiol niekam taip ir nepavyko iki galo suprasti Moai paskirties ir svarbos.
Dabar naujo tarptautinės mokslininkų grupės atlikto tyrimo rezultatai pateikia naujų žinių apie tai, ką Moai galėjo reikšti šios salos gyventojams, negailėjusiems savo jėgų skaptuojant ir gabenant milžiniškus akmeninius kūnus.
Daugiau nei 90 proc. visų Moai statulų buvo pagamintos kasykloje, kuri vadinama Rano Raraku – ugnikalnio krateryje, kurio plotas teužima mažiau nei 1 proc. viso salos paviršiaus, tačiau buvo iš esmės vienintelis šaltinis akmens, iš kurio pagamintos visos salos megalitinės skulptūros.
Tačiau mokslininkai išanalizavę šio regiono dirvos mėginius, tvirtina, jog Rano Raraku kasykla žmonėms buvo svarbi ne tik dėl akmens.
„Kai gavome cheminės analizės atsakymus, turėjau į rezultatus pasižiūrėti du kartus. Dirvoje buvo labai aukštos koncentracijos dalykų, kurių net neįsivaizdavau ten esant – pavyzdžiui, kalcio ir fosforo. Dirvos cheminė analizė parodė aukštas koncentracijas elementų, kurie yra labai svarbūs augalų augimui ir be kurių neįmanomas didelis derlius“, – sakė Pietų universiteto (Tenesio valstija, JAV) geoarcheologė Sarah Sherwood.
Anot mokslininkų, dabar yra įsitvirtinusi nuomonė, kad kasyklos regionas buvo pramoninė vietovė, kuri buvo naudojama Moai gamybai ir laikinam saugojimui iki išgabenimo į kitas salos vietas.
Kasykloje ir iki šiol yra likę beveik 400 statulų – kai kurios jų įkastos dirvoje ir įtvirtintos akmeninėmis struktūromis, kas rodo, jog jos ten yra padėtos ne laikinam saugojimui. O priežastis, anot mokslininkų, gali būti unikaliai chemiškai turtinga dirva.
„Visose kitose salos vietose dirva buvo labai greitai alinama, ji erodavo ir praradinėjo cheminius elementus, būtinus augalų mitybai. Tačiau kasykloje, kur buvo nuolatinis nuosėdinių uolienų, nutrupėjusių kasimo metu, papildymas, susidarė ideali vandens, natūralių trąšų ir mitybinių medžiagų aplinka “, – sakė JAV mokslininkė.
Maža to, be natūralių trąšų mokslininkai aptiko ir senovinės žemdirbystės – bananų, saldžiųjų bulvių, valgomosios kolokazijos, popieriaus šilkmedžio pasėlių – pėdsakų.
Anot mokslininkų, visa tai rodo, kad kasykla buvo naudojama ne tik Moai gamybai. Rapa Nui gyventojai šią erdvę taip pat išnaudojo kaip vietą reikalingam maistui auginti – turtinga Rano Raraku dirva leido gauti didžiausią derliaus kiekį už mažiausias darbo sąnaudas.
„Keliame naują prielaidą, kad pagal šiuos duomenis ir pagal Rano Raraku ritualizaciją bei pagal akmenis, kurie yra megalitiniai šios vietos ištekliai, pati Rano Raraku dirva buvo vertingas ir saugomas išteklius. Gali būti, kad dirba iš Rano Raraku būdavo pergabenama į kitas vietas, taip praturtinant dirvą tose vietose, kurios nebuvo derlingos“, – savo tyrimo išvadose aiškina mokslininkai.
Prielaida yra labai įdomi, tačiau kam tada reikėjo Moai statulas statyti pačiame krateryje, toje žemėje, iš kurios patys akmenys ir buvo išgauti?
Jau ilgą laiką buvo svarstoma teoriją, jog monolitų ceremoninė paskirtis buvo glaudžiai susijusi su derlingumo ritualais, o naujojo tyrimo autoriai tvirtina, kad jų gautos cheminės analizės išvados įrodymais patvirtina tokį ryšį. Manoma, kad Moai statulos buvo tarsi amžini žaliuojančių pasėlių sargai.
„Mūsų tyrimas radikaliai pakeičia idėją, kad visos Rano Raraku stovinčios skulptūros tiesiog laukė išgabenimo iš kasyklos. Šios ir tikriausiai kitos stačios Moai statulos Rano Raraku regione buvo pastatytos siekiant apsaugoti pačios kasyklos šventumą. Moai buvo svarbus derlingumo idėjos elementas. Rapa Nui tauta tikėjo, kad jų buvimas šalia stiprino žemdirbystės derlingumą“, – sakė Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV) archeologė Jo Anne Van Tilburg.
Tyrimo rezultatus publikavo recenzuojamas žurnalas „Journal of Archaeological Science“.
