Jei uolinės planetos atmosferoje aptiktume deguonies molekulių, tai būtų rimta užuomina, kad ten gali egzistuoti gyvybė, nes negyvybiniai procesai tokiose planetose, kaip Žemė, laisvą deguonį daug efektyviau suvartoja, nei pagamina. Bet galimų biopėdsakų yra tūkstančiai, tad nustatyti, ar jų yra planetos atmosferoje, gali būti labai sudėtinga.
Todėl grupė mokslininkų siūlo ieškoti ne pavienių biopėdsakų, o matuoti įvairių cheminių elementų bei junginių gausos santykius.
Žemiškuose organizmuose šie santykiai yra labai panašūs, tiesa, kiek priklauso nuo organizmo dydžio. Savo ruožtu, organizmų dydžių pasiskirstymas konkrečioje aplinkoje dažniausiai yra laipsninė funkcija. Apjungus šiuos du dėsnius galima išvesti ir tikėtiną įvairių junginių santykių įvairovę skirtingose aplinkose.
Išmatavus įvairius santykius bei dalelių dydžių skirstinius nežemiškose aplinkose, galima būtų nustatyti, ar jos galėjo kilti savireguliuojančioje – galbūt gyvoje – sistemoje, ar yra atsitiktinių procesų padarinys. Tokius matavimus daug lengviau atlikti vietoje, t. y. Saulės sistemos objektuose, bet iš principo idėją galima pritaikyti ir egzoplanetų atmosferų analizei.