NASA kurdama raketą bendradarbiauja su Pentagono Pažangiųjų gynybos tyrimų projektų agentūra (DARPA), o jų darbo vaisių galėsime pamatyti jau 2027 m.
Dabartinės NASA raketų sistemos (įskaitant kosminę paleidimo sistemą, kuri praėjusiais metais pasiuntė raketą „Artemis 1“ į istorinį skrydį aplink Mėnulį) yra pagrįstos šimtmečio senumo tradiciniu cheminės traukos metodu, kai oksidatorius (kuris suteikia reakcijai daugiau deguonies degimui) sumaišomas su degiu raketiniu kuru ir sukuria liepsnojančią traukos srovę, rašo „Live Science“.
Tokio tipo raketų sistemos misijas į Marsą įgyvendina per 6-9 mėnesius. Tai gan ilgas laiko tarpas ne tik mokslininkams, kurie priversti laukti, bet ir ateities astronautams, kurie ilgos kelionės metu bus veikiami radiacijos bei ultravioletinės spinduliuotės.
Dėl to NASA planuoja naujos kartos variklį, kuris būtų „tris ar daugiau kartų efektyvesnis“. Jis apjungtų dvi jau esamas tehnologijas – branduolinį šiluminį ir branduolinį elektrinį variklius.
„DARPA ir NASA jau seniai sėkmingai bendradarbiauja tobulindamos technologijas, skirtas mūsų tikslams pasiekti, pradedant “Saturn V„ raketa, kuri pirmą kartą nuskraidino žmones į Mėnulį, ir baigiant robotizuotu palydovų aptarnavimu ir degalų papildymu“, – pareiškime teigė DARPA direktorė Stefanie Tompkins, – „Kosmoso sritis yra labai svarbi šiuolaikinei prekybai, moksliniams atradimams ir nacionaliniam saugumui. Gebėjimas sparčiai tobulinti kosmoso technologijas... bus labai svarbus siekiant efektyviau ir greičiau gabenti medžiagas į Mėnulį, o ilgainiui ir žmones į Marsą.“
1959 m. NASA pradėjo branduolinių šiluminių variklių tyrimus, po kurių galiausiai buvo suprojektuotas ir sukonstruotas Branduolinis variklis raketiniams aparatams (NERVA). Tačiau 1973 m. pasibaigus „Apollo“ erai ir smarkiai sumažinus programos finansavimą, planai paleisti variklį kosmose buvo sustabdyti.
Branduoliniai varikliai gali degti efektyviau nei cheminiai varikliai ir ilgesnį laiką, todėl raketos gali būti varomos greičiau ir toliau. Jie skirstomi į du tipus: branduoliniai elektriniai reaktoriai (NEP) veikia generuodami elektros energiją, kuri iš tauriųjų dujų, tokių kaip ksenonas ir kriptonas, atima elektronus, o po to iš erdvėlaivio reaktyvinio variklio juos išmuša jonų pluoštu ir branduoliniai šiluminiai reaktoriai (NTP) – juose branduolių dalijimosi reakcija naudojama dujoms (paprastai vandeniliui arba amoniakui) įkaitinti, kad jos išsiplėstų per tūtą ir suteiktų trauką.
„Branduolinė šiluminė varomoji jėga yra laikoma tinkamiausia varomąja technologija pilotuojamoms misijoms Saulės sistemoje“, – teigė NASA.
Apjungę abu variklius į vieną bendrą sistemą mokslininkai galėtų užtikrinti, kad kelionės į Marsą truktų 45 dienas. Tiesa, kol kas finansavimas skirtas tik technologinių sprendimų paieškai.
