Slėginis indas
Šaldymo problemos aktualios ne tik maisto gamintojams ir valgytojams, bet ir medicinai, mokslui ir daugybei kitų sričių. Šaldikliai sunaudoja labai daug energijos, o pats procesas beveik visada apgadina dalykus, kuriuose yra vandens. Šaldikliuose palaikoma žemesnė nei 0 °C temperatūra, todėl maistas tiesiog suledėja. Bet 2005 metų tyrime aprašytas kiek kitoks metodas.
Vadinamas izochorinis (isochoric) šaldymas nėra toks paprastas, bet jis gali apsaugoti maistą ir audinius. Objektas dedamas į uždarą dažniausiai metalinį indą. Tas indas tuomet pripildomas specialiu skysčiu ir sandariai uždaromas. Tai užtikrina, kad tūris indo viduje negali pasikeisti. Tada indas šaldomas, kol pasiekiama skysčio užšalimo temperatūra. Pradeda formuotis ledas, tačiau jis neturi vietos plėstis, todėl greitai pasiekiama termodinaminė pusiausvyra ir maistas jieka nesuledėjęs.
Ir taip, greitai galima pradėti vardinti minusus. Juk tai – slėginis indas ir jį atidarius ta pusiausvyra iš karto pranyks ir maistą teks užšaldyti pakartotinai, o tai nerekomenduojama. Be to, maisto laikymas kažkokiame skystyje didelio žavesio nekelia – netvarka. Galiausiai, pats procesas yra sudėtingesnis nei tiesiog maišelių dėjimas į šaldiklį.
Tačiau mokslininkai šį metodą išbandė su įvairiu maistu – bulvėmis, pomidorais, lapinėmis daržovėmis – ir jis veikia puikiai. Maistas apsaugomas, bet nesugadinamas. Be to, jei visas pasaulis pereitų prie izochorino šaldymo, per metus sutaupytume 6,5 milijardus kWh energijos. Žinoma, jis geriau tinka ilgalaikiam šaldymui – maisto ruošimui kitiems metams ar kitam dešimtmečiui. Bet energijos sąnaudų mažinimas yra vienas iš globalių tikslų.
Be to, izochoriniam šaldymui nereikia labai ypatingos įrangos. Tas metalines ar net plastikines kameras būtų galima dėti tiesiai į buitinius šaldiklius. Ir taip, skysčio naudojimas yra šiokia-tokia netvarka, bet viskas šiame pasaulyje turi pliusų ir minusų. Bent jau maisto pramonėje ir moksle izochorinis šaldymas gali pakeisti išties daug.
