Tamsioji medžiaga – tai nematoma medžiaga, persmelkianti erdvę. Ji sudaro 80 proc. visatoje esančios medžiagos. Ši nežinomos sudėties medžiaga neatspindi elektromagnetinių bangų, tačiau jos buvimas pastebimas iš gravitacinio poveikio paliktų žymių.
Astronomams pavyko nustatyti, kur ji yra, nes iškreipia tolimų žvaigždžių šviesą. Kuo didesnis iškraipymas, tuo didesnė tamsiosios materijos koncentracija.
Rezultatai nustebino, nes jie rodo, kad ji yra šiek tiek tolygesnė ir labiau pasiskirsčiusi, nei numato geriausios dabartinės teorijos. Žemėlapį sudariusio daktaro Niallo Jeffrio teigimu, gauti duomenys fizikai kelia „tikrą problemą“.
„Jei šis neatitikimas yra tiesa, tuomet galbūt Einšteinas klydo“, – sakė jis „BBC News“.
Durhamo universiteto profesorius Carlosas Frenkas, vienas iš mokslininkų, kurie, remdamiesi Alberto Einšteino ir kitų mokslininkų darbais, sukūrė dabartinę kosmologinę teoriją, sakė, kad išgirdęs šią žinią patyrė dviprasmiškų emocijų.
„Visą gyvenimą praleidau kurdamas šią teoriją ir širdis man sako, kad nenoriu, jog ji žlugtų. Tačiau smegenys man sako, kad matavimai buvo teisingi, ir mes turime pažvelgti į naujos fizikos galimybę“, – sakė profesorius C.Frenkas.
Pirmą kartą matoma kitaip
Naudodama Čilėje esantį Viktoro M.Blanco teleskopą, naująjį darbą atlikusi komanda išanalizavo 100 mln. galaktikų.
Žemėlapyje parodyta, kaip tamsioji medžiaga išsidėsčiusi Visatoje. Juodi plotai – tai didžiulės nebūties sritys, vadinamos tuštumomis, kuriose fizikos dėsniai gali būti kitokie. Šviesios sritys – tai vietos, kur sutelkta tamsioji medžiaga. Jos vadinamos „aureolėmis“, nes pačiame centre yra mūsų realybės vieta. Jų viduryje yra galaktikos, tokios kaip mūsų Paukščių takas.
Pasak daktaro Jeffrio, šis žemėlapis aiškiai parodo, kad galaktikos yra didesnės nematomos struktūros dalis.
„Niekas per visą žmonijos istoriją nesugebėjo taip plačiai pažvelgti į kosmosą ir pamatyti, kur yra tamsioji medžiaga. Astronomams pavyko sukurti nedidelių plotelių nuotraukas, tačiau mes atskleidėme didžiulius naujus plotus, kuriuose matyti daug daugiau jos struktūros. Pirmą kartą Visatą galime pamatyti kitaip.“
