JAV kosmoso agentūra sukūrė specialią interneto svetainę, kurioje viešina šio zondo kasdienybę ir atradimus – paros temperatūros minimumus bei maksimumus ir iki šiol niekada neturėtus duomenis apie vėjų greitį, kryptį, oro slėgį ties Marso pusiauju, Eliziejaus plynėje. „Pamanėme, kad su tuo galima pasižaisti“, – sakė meteorologinei „InSight“ misijos daliai vadovaujantis Cornellio universiteto (JAV) mokslininkas Donas Banfieldas.
Panašios kokybės temperatūros ir vėjo matuoklių Marse jau būta, tačiau iki šiol niekas ten nebuvo nugabenęs tokių jautrių oro slėgio matuoklių. Naujasis jutiklis yra net 10 kartų jautresnis už ankstesniuosius, nes „InSight“ privalo užfiksuoti net pačius silpniausius Marso grunto judesius bei pagal tuos judesius padėti mums padaryti išvadas apie šios planetos gelmes. O kad šie rezultatai būtų tikslūs, būtina atsižvelgti ir į oro sąlygas.
Marso atmosfera yra itin reta – paviršiuje jos slėgis yra tarp 700 ir 740 paskalių, arba daugiau nei šimtą kartų mažesnė nei Žemėje. Tačiau net ir toks slėgis gali šiek tiek paveikti Marso paviršių. Todėl oro slėgio jutikliai leis mokslininkams sukalibruoti zondo seismometrą taip, kad bet kokie judesiai, užfiksuoti dėl oro slėgio pokyčių, būtų nufiltruoti nuo esminių geologinių duomenų.
Nuo pat „InSight“ nusileidimo Marse praėjusių metų lapkritį, D.Banfieldas su kolegomis analizuoja oro slėgio jutiklių duomenis ir jau padarė keletą atradimų. Kai kurių iš jų buvo tikėtasi – pavyzdžiui, to, kad Marso atmosferoje galima užfiksuoti gravitacijos bangas. Instrumentas pasikartojančius svyravimus atmosferoje fiksuoja didesnę dalį planetos vakarų. Tokios gravitacinės bangos stebimos ir Žemės atmosferoje, ypač kai vientisos oro masės judėjimą sutrikdo koks kalnas ar sala.
Tačiau taip pat mokslininkai aptiko šį tą netikėto. Nuostabą jiems sukėlė dukart per Marso parą – apie 7 valandą ryto ir 7 valandą vakaro „vietos laiku“ – oro slėgio jutiklių fiksuojami šuoliai, nors tuo metu tikėtasi tolydžių slėgio didėjimų arba mažėjimų. Iš pradžių mokslininkai įtarė, kad šiuos šuolius sukelia koks nors paties zondo trūkumas, bet ilgainiui jie atmetė slėgio matavimo instrumento anomalijos ar zondo „InSight“ šildymo elemento įtaką.
Šis pokytis yra pasikartojantis ir „šiek tiek keistas“, – sakė D.Banfieldas. Jo neprognozavo jokie globalūs ar regioniniai Marso klimato modeliai. Dabar mokslininkai mano, kad šį šuoliuką sukelia kokia nors atmosferinė banga, susijusi su Marso saulėlydžiais ir saulėtekiais. Galbūt su planetos sukimusi Saulės atžvilgiu yra susijęs kokio nors oro srauto kritimas nuo statesnio šlaito, o tas pats srautas, nuvilnijęs per zondo užimamą vietą, ir sukelia anomaliją.
Kalbant apie vėjus ir temperatūras, staigmenų būta mažiau. Marse dienos nėra labai šaltos – aukščiausia temperatūra būna apie 10 – 15 žemiau nulio Celsijaus skalėje. Naktys būna tikrai žvarbios: „InSight“ buvimo vietoje temperatūra sutemus gali kristi iki maždaug -95 ºC. Iš vėjų pusės mokslininkus nustebino tik tai, kad dulkių sūkurių stebima daugiau, nei tikėtasi.
Marso vėjo ir dulkių sąveika yra vienas iš svarbesnių klausimų, kuriuos iki žmonių apsilankymo Marse stengiasi išnarplioti Raudonosios planetos meteorologai, kaip D.Banfieldas. Dulkės mokslininkus domina dėl to, kad nuo jų labai smarkiai priklauso tai, kiek Saulės energijos pasieks Marso paviršių ir kiek tos energijos atspindima. Mokslininkai taip pat nori suprasti, koks yra minimalus vėjo greitis, reikalingas dulkėms nuo paviršiaus pakelti – nepasiekus šio greičio neįmanomas nei smėlio sūkurių, nei smėlio audrų formavimasis. D.Banfieldas sakė, kad jau sukūrė specialiai tam sukurtą jutiklį, kurį į Marsą tikisi nuskraidinti su kita moksline misija.
