Tokia teorija galėtų paaiškinti dabartinėje hipotezėje esantį nenuoseklumą, kad Mėnulis atsirado susidūrus Žemei ir Marso dydžio dangaus kūnui.
Remdamiesi tokia prielaida, mokslininkai mano, kad penktadalis Mėnulio medžiagos gali būti kilęs iš Žemės, o likusi dalis – iš kito susidūrusio dangaus kūno.
Tačiau Žemės ir Mėnulio sudėtys yra beveik identiškos; toks neįtikėtinas sutapimas ilgą laiką glumino vieno smūgio hipotezės šalininkus.
„Kelių smūgių versija yra „natūralesnis“ paaiškinimas, kaip susiformavo Mėnulis“, – sakė viena iš tyrimo, paskelbto moksliniame žurnale „Nature Geoscience“ autorių Raluca Rufu iš Izraelio Rechovoto mieste įsikūrusio Weizmanno instituto.
Keli smūgiai galėjo atkirsti daugiau Žemės medžiagos nei tik vienas, vadinasi, minimėnulių sudėtis galėjo būti panaši į mūsų planetos sudėtį, nurodė tyrimo autoriai.
R.Rufu ir jos komanda sukūrė apie tūkstantį kompiuterinių simuliacijų kaip susidūrė Žemės užuomazga ir už Marsą mažesnių planetų embrionai, vadinami planetismalėmis.
Po kiekvieno susidūrimo aplink Žemės užuomazgą turėjo susiformuoti po nuolaužų diską, iš kurių tada turėjo susidaryti „minimėnuliai“, nurodė mokslininkų komanda.
Galiausiai jiems susijungus greičiausiai ir susiformavo Mėnulis.
„Ankstyvaisiais Saulės sistemos etapais susidūrimų būta labai daug, todėl tai, kad Mėnulis susiformavo po kelių susidūrimų, yra daug natūraliau nei tik po vieno“, – naujienų agentūrai AFP sakė R.Rufu.
Šiuo metu manoma, kad Saulės sistema susiformavo prieš 4,6 milijardo metų, o Mėnulis – 100 milijonų metų vėliau.
