Kiekvienas iš mūsų prisidedama prie vienos iš didžiausių mūsų planetos problemų – elektronikos atliekų. Juk galų gale, kai išmaniojo telefono veikimas sulėtės ar tiesiog atsiras noras įsigyti naujesnį, madingesnį, galingesnį ir kitokį „-esnį“, senąjį savo įrenginį tiesiog išmesime. Ir daugelis net nesusimąstys, kad tokiu elgesiu prisidėjo prie elektronikos atliekų augimo.
Pagal Jungtinių Tautų „The Global E-waste Monitor 2017“ ataskaitą, vien 2016 metais visame pasaulyje buvo išmesta 44,7 milijonai tonų nenaudojamos arba tiesiog nepageidaujamos elektronikos. Ir tik 20 proc. šių elektronikos atliekų buvo tinkamai perdirbta. Likusi dalis buvo sudeginta arba išmesta į sąvartynus, dėl ko ne tik papildomai užterštas oras, dirvožemis ir vanduo, bet ir tiesiog išmesti elektronikos įrenginiuose esantys brangieji metalai.
Taip, elektronikos išmetimas yra blogai mūsų aplinkai, bet tuo pačiu, tai ir potencialios aukso kasyklos. Žinoma, mes jau ir iki šiol žinojome, kad elektronikoje be stiklo ir plastiko yra tauriųjų metalų. Nors viename išmaniajame telefone jų yra ir ne tiek daug, bet įvertinus tai, kad kasmet išmaniųjų telefonų yra parduodama apie 1,7 milijardo vienetų, galutinis rezultatas tampa įspūdingas.
Tik viename milijone išmaniųjų telefonų galima rasti maždaug 34 kg aukso, 15 900 kg vario ir 350 kg sidabro. Tai didžiuliai kiekiai, tačiau pagal „American Chemical Society“ pranešimą spaudai, iki šiol niekas nežinojo ar „miestų kasyba“ yra ekonomiškai naudinga.
Norėdami išsiaiškinti šį klausimą, trys mokslininkai iš Pekino Tsinghua ir Sidnėjaus Macquarie universitetų atliko tyrimą, kurio rezultatai yra paskelbti moksliniame žurnale „Environmental Science and Technology“.
Pirmiausiai tyrėjai surinko duomenis iš aštuonių perdirbimo įmonių Kinijoje. Jie apskaičiavo visas išlaidas, susijusias su aukso ir vario „kasyba“ iš perdirbamų televizorių – nuo šių elektronikos atliekų surinkimo iki išlaidų, reikalingų pastatų ir perdirbimo įrangos įsigijimui ir priežiūrai.
Po to, kai tyrėjai sužinojo šią informaciją, jie atsižvelgė į valdžios subsidijas ir pinigus, kuriuos bendrovės galėjo uždirbti parduodamos įvairias elektronikos atliekose esančias sudedamąsias dalis. Galiausiai mokslininkai palygino visas šios „kasybos“ išlaidas su tradicinės rūdos kasybos išlaidomis ir padarė stulbinamą išvadą – tradicinės rūdos kasyba yra 13 kartų brangesnė.
Žinoma, ne kiekvienoje šalyje yra taikomos tokios pačios valdžios subsidijos kaip Kinijoje, o ir visos perdirbimo išlaidos nebus visur vienodos. Tačiau pagal JT ataskaitą, Kinija yra didžiausia pasaulyje elektronikos atliekų teršėja. Ir jei šalies bendrovės pamatytų, kad jos gali užsidirbti pinigų naudodamos metalus iš elektronikos atliekų, tai turėtų didelės įtakos sprendžiant elektronikos atliekų problemą.
Na, o jei kartais turite nenaudojamos elektronikos, neišmeskite jos į bendrą konteinerį. Ja atsikratyti galima patogiai, tvarkingai ir nemokai – dažnu atveju elektros ir elektroninės įrangos tvarkytojai net į namus atvažiuoja ir patys pasiima nebeveikiančią elektroniką. O jei patys nuvešite, tai dar ir uždirbti galite. Visa išssami informacija yra pateikiama „Elektronikos gamintojų ir importuotojų organizacijos“ tinklalapyje.
