Vos prieš keliolika metų Saulės sistema santykinai buvo skirstoma į dvi dalis – vidinę (uolinės planetos Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas) ir išorinę (dujinės planetos Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas).
O ką daryti su Plutonu – mažyte planetėle anapus Saulės sistemos milžinų? Su Plutonu, kuris aplink Saulę skrieja labai ištempta ir dideliu kampu pasvirusia orbita? Nejaugi Plutonas – nesusipratimas, kažkokia išimtis?
Mokslininkai neabejoja, kad ši labai menkai teištirta Saulės sistemos dalis kupina informacijos apie Saulės sistemos formavimąsi.
Tačiau dabar Saulės sistemos „geografija“ suvokiama kiek kitaip. Saulės sistemos planetos-milžinės tapo viduriniąja Saulės sistemos dalimi. O išorinė pasislinko į gūdžius pakraščius – Kuiperio juostą, kurią sudaro šimtai tūkstančių nedidelių ledinių objektų ir Oorto debesis.
„XX a. pabaigoje buvo susivokta, kad tai yra ne tik didžiulė Saulės sistemos dalis, bet ir erdvė, kurioje yra didelis netikėtumas – daugybė nedidelių planetėlių, – pasakoja „New Horizons“ misijos vadovas Alanas Sternas. – Štai tada Plutonas atsidūrė tinkamame kontekste.“
Plutonas – toli gražu ne vieniša išimtis. Atvirkščiai – Plutonas yra gausiausios Saulės sistemos objektų šeimos narys. Plutonas atrastas 1930 m., o didžiulis jo palydovas Charonas – 1978 m. Nors Kuiperio juostos egzistavimas buvo prognozuojamas dar penktame, šeštame XX a. dešimtmetyje, daugelis Kuiperio juostos objektų atradimo laukė didžiąją dali XX a. ar tebelaukia ir dabar.
Dauguma Kuiperio juostos objektų – iki 100 km skersmens, o nuo Žemės juos skiria mažiausiai 5 mlrd. km.
„Tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje pagaliau turėjome technologijų, kuriomis galėjome pažvelgti toliau Plutono orbitos, – primena A. Sternas. – Tad pirmas Plutono „brolis“ buvo atrastas 1992 m. Jis buvo pavadintas 1992 QB1. Po metų buvo atrasti dar keturi objektai. O dar po metų, 1994-aisiais – jau dešimt. Dabar astronomai yra atradę ir užregistravę apie 1,5 tūkst. tokių objektų. Daugelis jų – mažyčiai. Ne didesni už Jungtinės Karalystės grafystes. Yra ir keletas didesnių – tiesa, ne tokių didelių kaip Plutonas. Ir vos vienas, kitas objektas – Plutono dydžio. Tačiau daugelis visų tų objektų yra pakankamai dideli, kad jų gravitacija nulemtų sferos pavidalo formą.“
Atradus tiek naujų objektų, atsirado svarbi priežastis į Kuiperio juostą išsiųsti zondą. Taip 2001 m. NASA iš keleto kandidatų atrinko zondo „New Horizons“ projektą, pagal kurį kosminis zondas praskries pro Plutoną ir parsiųs Žemėn neįkainojamos informacijos.
„2006 m. sausį „New Horizons“ iškeliavo. O dabar jau, galima sakyti, atvyko“, – šypsosi A. Sternas.
Po maksimalaus priartėjimo prie Plutono liepos 14 d., „New Horizons“ misijos zondui gali būti parinktas kitas Kuiperio juostos objektas. Mokslininkai neabejoja, kad ši labai menkai teištirta Saulės sistemos dalis kupina informacijos apie Saulės sistemos formavimąsi.
„Skirtingai nei uolinės planetos ar dujiniai milžinai, išorinės Saulės sistemos dalies kūnai beveik neevoliucionavo ir liko tokie, kokie jie buvo tuoj po susidarymo, – atkreipia dėmesį „New Horizons“ misijos mokslinis bendradarbis M. Buie'as. – Tai yra sustingusios laiko kapsulės – nuostabi galimybė pažvelgti į Saulės sistemos praeitį ir pamatyti, kas Saulės sistemoje darėsi ankstyvoje jaunystėje.“
„Mes nė nesame dorai matę, kaip atrodo Kuiperio juostos objektas, nors tokie objektai gausumu dominuoja Saulės sistemoje. Niekas nežino, kas tai per objektai. Mes ruošiamės juos tyrinėti“, – sako A. Sternas.
