Kapavietė buvo atkasta pietinėje Švedijos dalyje esančiame Pryssgårdeno rajone, maždaug už 169 km į pietvakarius nuo Stokholmo. Archeologams apie ją pasufleravo XVII a. pabaigos tekstas, kurį parašė švedų kunigas Ericus Hemengius, turėjęs užduotį kataloguoti senąsias kapines savo parapijoje. Tačiau mokslininkai nebuvo tikri, ar kuris nors iš kapų išliko iki XXI a.
Praėjusį pavasarį atlikdami preliminarius tyrimus Švedijos Nacionalinių istorinių muziejų archeologai metalo detektoriais rado keletą papuošalų. Kasinėdami jie aptiko ne tik dešimtis kapų, bet ir senovinius būstus, sandėlį ir šulinį.
Dauguma kapų buvo duobės, į kurias buvo dedami kremuoti palaikai – geležies amžiuje tai buvo įprastas laidojimo ritualas, tačiau kai kurie kapai buvo užversti mažais, simetriškai išdėliotais akmenimis. Viename konkrečiame kape buvo storas degėsių sluoksnis su pelenais ir kaulų gabalėliais.
„Kai nusileidome žemyn, pamatėme, kad jie buvo įsmeigę geležinį sulankstomą peilį tiesiai į žemę“, – sakė M.Gillberg. Be peilio, moters kape archeologai rado ir nedidelę adatą. Gerai išsilaikęs peilis galėjo būti naudojamas odai paruošti, mano M.Gillberg, tačiau jo buvimas ir neįprasta padėtis kape nėra suprantama.
Tuo laikotarpiu peiliai buvo utilitarūs daiktai: jie buvo naudingi ruošiant maistą ar gaminant drabužius, taip pat galėjo būti naudojami savigynai.
Kitų moterų kapų su peiliais ir adatomis pavyzdžių iš vėlyvojo geležies amžiaus ir ankstyvojo vikingų amžiaus (793-1066 m. po Kr.) rasta pietų Švedijoje.
Pryssgårdeno vietovėje planuojami tolesni darbai. Viena duobė, kurią archeologai laikė kapu, iš tikrųjų buvo didelė duobė – įrodymas, kad čia būta kažkokios medinės konstrukcijos.
„Norime pažiūrėti, ar pavyks rasti daugiau tokių duobių, – sakė M.Gillberg. Anot jos, kartais ant laidojimo duobės statomi paminklai, tad galbūt tai buvo vienas iš tokių.
