„General Dynamics F-111 Aardvark“ viršgarsiniai reaktyviniai atakos lėktuvai kadaise buvo vieni geriausių pasaulyje. F-111 pirmam skrydžiui pakilo 1964 metais, o jau 1967-aisiais pradėjo tarnybą. Šis orlaivis turėjo daug įdomių savybių. Ryškiausia iš jų – kintamos geometrijos (strėliškumo) sparnai. Pakreipti atgal jie leido pasiekti didesnį greitį, o sugrąžinti į priekinę padėtį suteikė galimybę skristi lėčiau. F-111 veikė ir kaip žvalgybos, ir kaip elektroninės karybos, ir kaip atakos lėktuvas, ir kaip strateginis bombonešis, galintis suduoti branduolinį smūgį.
Tiesą sakant, F-111 buvo pirmasis serijinės gamybos lėktuvas su kintamos geometrijos sparnais. Jų strėliškumą buvo galima reguliuoti nuo 16 iki 72,5 laipsnių. Kitaip tariant, sparnus buvo galima visiškai priglausti prie fiuzeliažo, taip pagerinant skrydžio charakteristikas skriejant maksimaliu greičiu. F-111F ilgis – 22,4 m, o maksimalus sparnų ilgis – 19,2 m. Šiam orlaiviui buvo reikalinga dviejų žmonių įgula – pilotas ir ginkluotės valdytojas.
Vidiniame ginkluotės skyriuje buvo galima įrengti 20 mm patranką, kuri buvo naudojama itin retai, arba patalpinti nemenką bombų krovinį. F-111 galėjo atakuoti ir B61 bei B43 branduolinėmis bombomis. Po sparnais F-111 galėjo pasiimti kelias lazeriu valdomas raketas ar numetamus papildomus degalų bakus.
General Dynamics F-111 Aardvark turėjo porą Pratt & Whitney TF30-P-100 turboventiliatorinių variklių, kurie leido pasiekti maksimalų 2655 km/h greitį. Maksimalus F-111 skrydžio aukštis – 20,1 km, o maksimalus skrydžio nuotolis su papildomais degalų bakais – 5950 km.
F-111 buvo universalus lėktuvas, kuris būtų pravertęs ne vienai valstybei, tačiau jį naudojo tik JAV ir Australija. JAV rankose F-111 itin pravertė Persijos įlankos kare, o australai savų F-111 kovinėse operacijose taip ir nepanaudojo. 1999 metais Australų F-111C buvo pasiruošę pulti Indonezijos pajėgas per Rytų Timoro nepriklausomybės skelbimo sumaištį, tačiau tada to neprireikė. Tačiau nemanykite, kad pirkdami šiuos orlaivius australai tik iššvaistė pinigus.
1973 metais F-111 tapo pažangiausiu, toliausiai nuskrendančiu ir pavojingiausiu kariniu orlaiviu visame regione. Nors šie orlaiviai kovinėse operacijose taip ir nebuvo panaudoti, apie juos priešiškai nusiteikusios šalys žinojo. Benny Murdani, Indonezijos gynybos ministras, kartą pripažino, kad viename vyriausybės susirinkime perspėjo kitus narius – „ar suvokiate, kad Australija turi bombonešį, kuris galėtų per tą langą tiesiai ant šio stalo numesti bombą?“ Australija turėjo 28 F-111C, 15 F-111G ir dar kelis neskrendančius orlaivius mokymams ant žemės.
Taigi F-111 tapo puikia priešų atgrasymo priemone, tačiau su laiku šių orlaivių išlaikymo kaštai tik augo. JAV šių lėktuvų nenaudojo nuo 1998 metų, o australai pirmųjų F-111 atsisakė tik 2007 metais. Šis sprendimas tuo metu jau buvo būtinas – vienai skrydžio valandai reikėjo net 180 priežiūros ir remonto valandų. Šie lėktuvai gesdavo taip dažnai, kad kalbėti apie tolimesnę jų tarnybą buvo tiesiog neįmanoma. Paskutinių F-111 Australija atsisakė 2010 metais ir iš karto ėmė galvoti, ką su jais daryti.
Nemaža dalis Australijos F-111 lėktuvų tapo muziejų eksponatais, tačiau 2011 metais 23 dar buvo likę. F-111 fiuzeliažas buvo pagamintas iš aliuminio, tačiau turėjo nemažai ir titano bei plieno komponentų. Tačiau metalo laužo perdirbimo įmonių džiaugsmu šie lėktuvai netapo – jie buvo palaidoti sąvartyne.
2011 metų lapkričio 21-24 dienomis 23 Karališkųjų Australijos karinių oro pajėgų F-111 orlaiviai buvo palaidoti sąvartyne Svanbanke. Buvusi anglies kasykla per metus priima apie 500 tūkstančių tonų šiukšlių, tačiau karinių orlaivių iki tol ten nebuvo. Ši vieta buvo pasirinkta todėl, kad šis sąvartynas yra arti Amberlio bazės, kur šie lėktuvai buvo saugomi. Užkastų lėktuvų vieta yra pažymėta kaip zona, kurioje negalima kasti, tačiau vargu ar kas ir bandytų. Vos tik F-111 buvo užversti gruntu, ant viršaus imta pilti šiukšles.
Tačiau kodėl šiais kariniais lėktuvais buvo atsikratyta tokiu netradiciniu būdu? Pasirodo, taip lėktuvų atsikratyti buvo tiesiog pigiau. Jų ardymas būtų kainavęs daugiau nei būtų pavykę uždirbti iš parduoto metalo laužo. Didžiausia problema buvo asbestas – šiame lėktuve jo yra tikrai daug, o tai – sveikatai pavojinga medžiaga. Nors F-111 buvo pagamintas iš vertingų medžiagų, pati konstrukcija buvo gana sudėtinga, todėl norint išardyti lėktuvą, pašalinti asbestą ir atskirti metalus būtų reikėję nemažai laiko ir kvalifikuotos darbo jėgos. Atsarginių dalių taip pat nereikėjo – juk niekur pasaulyje tokie lėktuvai nebeskraidė.
Taigi šie F-111 Aardvark visiems laikams buvo palaidoti po žeme – taip buvo tiesiog pigiau. Turint omenyje, kad virš šių lėktuvų yra kalnas šiukšlių, greičiausiai jų nesuras ir ateities archeologai.
