„Tai dar kartą įrodo, kad, nepaisant jų mažo dydžio ir mažų smegenų, jie yra daugiau nei maži robotai“, – sako Londono Karalienės Marijos universiteto (QMUL) elgsenos ekologas Samadi Galpayage'as.
S.Galpayage'as su kolegomis sukūrė savotišką žaidimų aikštelę 45 kamanėms (Bombus terrestris).
Kaip rašo portalas Sciencealert.com, joms buvo suteikta galimybė eiti tiesiai į maisto paieškos vietą aiškiu taku arba rinktis kliūčių ruožą iš medinių kamuoliukų abiejose kelio pusėse.
Iš vienos pusės tie rutuliukai buvo pritvirtinti, o iš kitos pusės – ne.
Smalsūs gyvūnėliai nenuvylė – kiekvienas jų tyrinėjo kamuoliukus ir bent kartą išbandė riedėjimą su kamuoliukais. Kiekviena kamanė per visą eksperimento laikotarpį kamuoliukus ritinėjo net 117 kartų, nerodydama pirmenybės skirtingoms spalvoms.
Dauguma kamanių, baigusios maitintis maitinimosi zonoje, rutuliukus ritinėjo dar vieną ar dvi dienas.
„Stebėti, kaip kamanės demonstruoja kažką panašaus į žaidimą, tikrai protu nesuvokiama, kartais net juokinga“, – sako S.Galpayage'as, kuris taip pat yra pirmasis tyrimo autorius.
Prieš kiekvienai bitei sukant pirmąjį kamuoliuką, jos rodė vienodą pirmenybę kiekvienam keliui. Kai tie kamuoliukai pradėjo riedėti, dauguma bičių pakartotinai rinkosi judriojo objekto zoną.
„Jos vėl ir vėl prieina prie šių žaislų, – aiškina S.Galpayage'as. - Jos iš tikrųjų gali patirti tam tikras teigiamas emocines būsenas, net jei jos yra rudimentinės, kaip ir kiti didesni pūkuoti ar ne tokie pūkuoti gyvūnai,“ – pridūrė jis.
Šiuo atveju kamuoliukų ridenimas gali padėti šiems sparnuotiems pūkuotiems kamuoliukams išmokti vikriau elgtis su gėlėmis, kai išgaunamas nektaras, o tai yra veikla, kurią bitės tobulina įgaudamos patirties.
Be to, atlikus naująjį tyrimą nustatyta, kad jaunos kamanės ritinėjo daugiau kamuoliukų, t. y. panašiai, kaip ir žinduolių atveju, kai jaunos bitės (t. y. tos, kurioms labiausiai reikia praktikos) yra labiau linkusios žaisti.
S.Galpayage'as ir jo komanda išmokė dar 42 kamanes sieti kamuoliukų ridenimą su spalvota kamera, o vėliau suteikė joms galimybę rinktis iš dviejų skirtingų spalvų tuščių kamerų. Kamanės negalėjo matyti, kas yra kameroje, tačiau vis tiek daugiau bičių pasirinko spalvą, kurią susiejo su kamuoliukais.
Šiame eksperimente kamuoliukų ridenimo pirmenybė nebuvo siejama su sritimi, kurioje buvo galima gauti maisto. Ji taip pat nebuvo susijusi su netvarkos šalinimu ar poravimusi – tai rodo, kad pirmenybė teikiama pačiam žaidimo veiksmui, rašo Sciencealert.com.
Kamanių kamuoliukų ridenimas atitiko visus penkis žaidimo fenomeno kriterijus: tai veikla, kuri nėra iš karto funkcinė; savanoriška, spontaniška ir iš prigimties teikianti pasitenkinimą; skiriasi nuo kito adaptyvaus elgesio; kartojasi, bet kartu ir keičiasi (priešingai nei nuobodžiaujantys gyvūnai, kurie zoologijos sode vis šūkauja ar vaikštinėja); ir vyksta tik nesant streso.
„Mes manome, kad čia stebėtas elgesys turi tikrąją hedonistinę vertę kamanėms, o tai papildo vis daugiau įrodymų, kad šie vabzdžiai jaučia tam tikrą jausmų formą“, – daro išvadą tyrėjai.
Nors vabzdžiai ilgą laiką buvo vertinami kaip nemąstančios būtybės, automatiškai reaguojančios į pasaulį, atidesnis žvilgsnis atskleidė, kad, nepaisant jų mažumo, juose vis dėlto yra daugybė esminių, tačiau sudėtingų mūsų elgsenos bruožų. Nuo bendravimo šokiu ir įspūdingo lygio bendradarbiavimo iki skaičiavimo šie maži gyvūnai sugeba kur kas daugiau, nei mes iš tikrųjų kada nors pripažinome.
„Šis tyrimas tvirtai rodo, kad vabzdžių protas yra kur kas sudėtingesnis, nei galime įsivaizduoti“, – aiškina QMUL elgesio ekologas Larsas Chittka. „Gauname vis daugiau įrodymų, patvirtinančių, kad reikia daryti viską, ką galime, kad apsaugotume vabzdžius, kurie yra už milijono mylių nuo bejausmių būtybių, kuriomis jie tradiciškai laikomi.“
Perspektyva, kad vabzdžiai gali jausti ir skausmą, ir malonumą, kelia etinių klausimų, panašių į tuos, kurie neseniai buvo svarstomi dėl galvakojų ir vėžiagyvių, ypač atsižvelgiant į nerimą keliantį vabzdžių nykimą ir ateityje siūlomą masinį vabzdžių auginimą.
„Toks atradimas turi reikšmės mūsų supratimui apie vabzdžių jausmus ir gerovę ir, tikėkimės, paskatins mus dar labiau gerbti ir saugoti gyvybę Žemėje“, – apibendrina J.Galpayage'as.
Šis tyrimas buvo paskelbtas žurnale „Animal Behavior“.
