Ilgą laiką buvo manoma kad šie vandens varliagyviai yra drakonų palikuonys. Nors ši legenda ir subliuško, tačiau salamandros yra ne ką mažiau paslaptingi ir įspūdingi gyviai.
Jos yra vieninteliai urvuose gyvenantys stuburiniai Europoje. Daugiau nei 200 milijonų metų, šie varliagyviai gyveno gana pastovioje aplinkoje, todėl yra neįtikėtinai jautrūs ekologiniams pokyčiams – ypač dauginimosi metu.
Postojna urvų sistemoje padėti kiaušinėliai yra retai pasitaikanti, todėl mokslininkų labai vertinama galimybė sužinoti daugiau apie paslaptingąsias salamandras.
„Tai yra labai nuostabus įvykis, – BBC žinioms sakė biologas Primoz Gnezda – Tačiau mes esame ir labai susirūpinę, nes bijome sutrikdyti itin jautrių kiaušinėlių vystymąsi“.
2013 metais Postojna urvuose kita salamandra buvo taip pat padėjusi kiaušinius, tačiau nė vienas iš jų neišgyveno.
Kiaušiniams gali pakenkti ryški šviesa, vandens temperatūros ir kokybės pokyčiai. Kad taip neatsitiktų, mokslininkai izoliavo patelę ir jos dar negimusius jauniklius po apsauginiu gaubtu. Taip jie gali kontroliuoti „lizdo“ aplinką, taip pat neprileisti prie jo kitų plėšrūnų.
Šis varliagyvis yra ne tik paslaptingas, bet kartu ir silpnas padaras. Gamtoje jų kiaušinių ar lervų rasti labai sunku, o galbūt jie tiesiog gerai juos paslepia uolų labirintuose.
Faktas, kad šie kiaušinėliai buvo padėti viename iš labiausiai turistų lankomų urvų yra neįtikėtina sėkmė. Jeigu jiems pavyks išsiristi, mokslininkai galės stebėti visą šių „drakoniukų“ vystymąsi ir gyvenimą realiu laiku jų natūralioje buveinėje.
Remiantis duomenimis iš kitos šių salamandrų (dirbtinai sukurtos) kolonijos Prancūzijoje, kiaušiniai turėtų išsiristi per 120 dienų. Toks laiko tarpas nustatytas pagal vyraujančią temperatūrą urve ir patelės biologinius parametrus.
Būsimoji mamytė yra visiškai akla, todėl ji yra labai priklausoma nuo savo uoslės. Pagal kvapą salamandrų patelė gali nustatyti, kurie kiaušiniai turi šansų išsiristi, o kurių vystymasis jau sustojęs. Kadangi urvuose rasti maisto yra labai sunku, ji minta savo kiaušiniais, kurie jau nebeturi galimybių užaugti.
Nors praktiškai akloji salamandra galėtų išgyventi ir 10 metų be jokio maisto.
Šiuo metu, kiaušiniai ir jų motina jaučiasi gerai, o mokslininkai sulaikę kvėpavimą laukia. Šių jauniklių atėjimas į pasaulį bus vertinamas kaip didžiulis postūmis nykstančių rūšių saugojimo procese. Panašūs metodai ateityje galės būti taikomi ir kitų gyvūnų veisimosi apsaugoje.
