„Turėčiau pasakyti, kad Labradoro provincijos šiaurinėje pakrantėje orai būna bjaurūs – sniego gniūžtėmis galima mėtytis ir birželio viduryje. Pasitaiko ir iš tiesų ekstremalaus, atšiauraus oro dienų, tačiau jokios osteoartrito epidemijos nestebime... Taip, žmonės serga, bet nė kiek ne daugiau, nei buvau pratęs Toronto centre“, – prisimena dr. Donaldas Redelmeieris, dabar Toronto universiteto medicinos profesorius.
Paprastai epidemijos nebuvimas moksliniu požiūriu nieko daug nesako. Tačiau konkrečiai šiuo atveju D.Redelmeieris pastebėjo prieštarą giliai įsišaknijusiam viso pasaulio močiučių ir žvejų įsitikinimui, kad jų sąnariai yra tarsi vidinis „orų berniukas“.
Tai buvo prieš 35 metus. Miestelis, kuriame D.Redelmeieris siūdavo žaizdas ir priiminėdavo kūdikius, išnyko: 2002 metais Kanados vyriausybė jį uždarė, o gyventojus perkėlė į logistiškai patogesnę gyvenvietę 14 km į vakarus.
Miestelis dingo, o klausimas tarsi piktžolė įsišaknijo ir liko. „Beveik visi artritu sergantys ligoniai įsitikinę, kad orai kažkaip veikia jų būklę“, – sakė Tufts medicinos centro Bostone reumatologijos skyriaus vedėjas dr. Timothy McAlindonas.
Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pacientus, kuriems buvo lūžę kaulai, skauda nugarą, kurie serga fibromialgija ir daugybe kitų ligų. Visi jie tikina, kad savo kaulais jaučia, kad orai keičiasi. Bet kai mokslininkai patikrino tokius teiginius, paaiškėjo tai, ką ir įtarė D.Redelmeieris. Du tyrimai – vienas publikuotas praėjusį gruodį, o kitas šią savaitę – tvirtina, kad osteoartritas ir nugaros skausmai su orais visiškai nesusiję.
Netgi tuomet, kad šis klausimas kilo D.Redelmeieriui, jis iš tiesų jau nebebuvo naujas. Apie V a. pr. m. e. „šiuolaikinės medicinos tėvu“ tituluojamas Hipokratas rašė, kad pelkėtuose regionuose šalti žiemos lietūs žmonėms sukelia nerimą keliantį liesumą apie pečius ir raktikaulius, jau nekalbant apie „polinkį į plaučių uždegimą ir išprotėjimą“ ir kad „jų viduriai bus labai sausi ir šilti, todėl reikės stipresnių vaistų“.
Daugiau nei po dviejų tūkstantmečių, 2007 metais, dr. T.McAlindonas nusprendė ir pats asmeniškai patikrinti pacientų įsitikinimus bei gavo įdomius, tačiau nieko labai aiškaus nepasakančius rezultatus. Atmosferos slėgio padidėjimas – paprastai reiškiantis, kad orai giedrėja – buvo siejamas su nedideliu osteoartritinių kelio skausmų padidėjimu. Tačiau pacientai didesniais skausmais skųsdavosi ir orams vėstant. Ir neaišku, kaip šis tyrimas „įsiklijuoja“ į platesnį vaizdą. „Manau, kad duomenys šiek tiek prieštaringi“, – savo tyrimo rezultatus įvertino dr. T.McAlindonas.
Jo teigimu, galima būtų įžvelgti kažkiek prasmės tame, kad atmosferos slėgio pokyčiai turi įtakos sąnarių skausmams: sergant osteoartritu kremzlės dažnai būna nusidėvėjusios ir neslopina slėgio tarp kaulų sąnaryje. O kadangi kaulas, skirtingai nei kremzlės, yra inervuotas, atmosferos slėgio padidėjimas gali būti juntamas sąnariuose, apnuogintuose kaulo neuronuose, kurie slėgį paverčia skausmo jutimu.
Naujame kelio osteoartritu sergančių pacientų tyrime mokslininkai 345 pacientų paprašė prisijungti prie jų svetainės kiekvieną kartą, kai tik aštuonias valandas ar ilgiau jaus kamuojantį skausmą. O tuomet mokslininkai prisijungimo laiką bandydavo susieti su Australijos meteorologijos biuro skelbiamais duomenimis apie oro temperatūrą, santykinį drėgnumą, atmosferos slėgį ir kritulius paciento buvimo vietovėje. Orai, nepriklausomai nuo skausmo paūmėjimų, paciento buvimo apylinkėse buvo stebimi visą laiką. Panašiai buvo atliekamas ir nugaros skausmais besiskundžiančių pacientų tyrimas.
„Gera naujiena yra tai, kad nors negalime pakeisti orų, galime pakeisti daug kitų dalykų, kurie, mūsų žiniomis, gali paskatinti skausmus nugaroje ir kojose: stresą, kūno masę“, – sakė kelių osteoartrito tyrimo autorė, Sidnėjaus universiteto (Australija) Kaulų ir sąnarių tyrimų instituto profesorė Manuela Ferreira.
Panašius rezultatus gavo ir D.Redelmeieris, šį klausimą savo rezidentūros Stenfordo universitete metu nagrinėjęs su reumatoidiniu artritu sergančiais pacientais. Atliekant tyrimą kompaniją jam palaikė žymus Izraelio psichologas, didelis sporto gerbėjas ir žmonių mąstymo šališkumo specialistas Amosas Tverskis.
Praėjo dvi dešimtys metų, o mitas kaip gyvavo, taip ir gyvuoja. Ir kodėl gi neturėtų gyvuoti?
Anksčiau A.Tverskis nagrinėjo mitus, gyvuojančius krepšinio aikštelėse ir už jų: jeigu krepšininkas pataiko į krepšį, ar tikimybė, kad jis vėl įmes kitą kartą, padidėja? Kitaip tariant, ar taiklių metimų serija yra realiai egzistuojantis reiškinys, ar paprasčiausios sėkmės rezultatas? A.Tverskis padarė išvadą, kad „taiklioji rankelė“ yra pramanas, neturintis daugiau pagrindo, nei paprasčiausia sėkmė.
„Visada kritikavau Amosą už tai, kad jis per daug laiko iššvaisto žiūrėdamas profesionalų sporto varžybas. Kodėl gi nepažiūrėjus į žmonių gyvenimą, į atskirų individų kančias?“ – sakė D.Redelmeieris.
Tad mokslininkai susivienijo ir nusprendė išsiaiškint orų ir sąnarių skausmų ryšį. Lygiai, kaip ir krepšininkų sėkmės atveju, buvo išsiaiškina, kad žmonės linkę matyti sąsajas ten, kur jų iš tiesų nėra. Jeigu pacientai mano, kad jų sąnarių skausmingi dėl oro, galbūt jie pradėjus skaudėti kojas tiesiog dažniau užverčia akis į dangų. „Žmonės linkę įsiminti atvejus, kurie patvirtina jų idėjas ir atmesti atvejus, kurie prieštarauja jų idėjoms, o atvejus, kai padėtis yra abejotina, jie supranta klaidingai“, – žmonių „barometrinius“ gebėjimus aiškina mokslininkas.
Bet to nepakako, kad žmonės savo įsitikinimų atsisakytų. D.Redelmeieris nemano, kad ir naujausi tyrimai padės.
„Praėjo dvi dešimtys metų, o mitas kaip gyvavo, taip ir gyvuoja. Ir kodėl gi neturėtų gyvuoti? Mokslas gali tik adatėlę pajudinti... o mitai yra labai atsparūs mirčiai“.
Žmonės D.Redelmeieriui vis dar aiškina, kad jų artrito skausmai priklauso nuo atmosferos slėgio pasikeitimų. D.Redelmeieris nepasiduoda. Juk taip dažnai kylame arba leidžiamės liftu. O jeigu liftu naudojamasi dangoraižyje, atmosferos slėgio pokyčiai būna tiesiog milžiniški. Bet žemiausiuose ir aukščiausiuose dangoraižių aukštuose juk nesusidaro iš skausmo sulinkusių pacientų grūstys.
