Visoje ataskaitoje, prie kurios prisidėjo ir nepriklausomų ekspertų grupė, buvo pateikta 80 „rekomendacijų“ ir NASA agentūrai, ir „Boeing“ įmonei. Visas šias rekomendacijas raginama bent jau įvertinti iki kito „Starliner“ bandymo. Ekspertai ragina ne tik įdiegti geresnę dokumentavimo ir priežiūros praktiką, bet ir pabrėžė, kad būtina vykdyti intensyvesnius techninės ir programinės įrangos bei jų integracijos bandymus. Taip pat ataskaitos autoriai ragino prieš kiekvieną skrydį atlikti išsamų bandymą „nuo A iki Ž“ visai naudojamai įrangai, kurios bandymus atlikti yra apskritai įmanoma.
Tai yra reikšminga dėl to, kad iki gruodžio bandymo „Boeing“ apskritai nė karto nevykdė vientisų integruotų programinės ir techninės įrangos bandymų, kurie aprėptų 48 valandų periodą nuo kapsulės starto iki susijungimo su Tarptautine kosmine stotimi. „Boeing“ šį ilgą bandymą vykdė suskaidytą į mažus fragmentus. Pirmas fragmentas – procedūra nuo starto akimirkos iki „Starliner“ kapsulės atsijungimo nuo antrosios „Atlas V“ raketos pakopos.
Gali būti, kad dėl tokio integruotų bandymų nebuvimo erdvėlaivis gruodį vykusio bandomojo skrydžio metu sureagavo į netinkamą „misijos trukmės laiką“, kurį pateikė „Atlas V“ raketa. Šis laiko žymeklis turėjo būti užfiksuotas pačioje atgalinio skaičiavimo pabaigoje, tačiau buvo padaryta net 11 valandų klaida. Dėl to buvo pavėlintas orbitos pasiekimui reikalingas „postūmis“, o tai, savo ruožtu, pareikalavo, kad kapsulė išnaudotų daugiau kuro, kad pasiektų reikiamą orbitą. Ir tuomet nepakako kuro, kad „Starliner“ susijungtų su Tarptautine kosmine stotimi.
Antroji klaida – pastebėta ir pataisyta likus vos kelioms valandoms iki atmosferos kirtimo ir erdvėlaivio grįžimo į Žemę – buvo programinė: dėl jos „Starliner“ aptarnavimo modulio varikliai būtų veikę ne taip, kaip numatyta. Ir dėl to visa „Starliner“ kapsulė vėliausiai būtų sunaikinta. Dėl šių dviejų klaidų derinio NASA nusprendė pradėti tai, kas buvo pavadinta „High Visibility Close Call“ („Matomos, beveik tragiškos klaidos“) tyrimu.
„Kiekviena misija yra pamoka“, – tyrimo išvadas pristačiusioje spaudos konferencijoje sakė NASA pilotuojamų skrydžių programos vadovė Kathy Lueders.
Griežtesnė programinės įrangos kontrolė
Tyrėjų grupė problemų aptiko ne tik „Boeing“ kurtoje programinėje įrangoje, bet ir procese, kurį NASA taikė užtikrindama tos programinės įrangos teisingumą. K.Lueders pripažino, kad agentūros darbuotojai visą dėmesį sutelkė į „didelės rizikos“ misijos aspektus (pvz., programinės įrangos veikimą kapsulei būnant prie pat kosminės stoties, į kurios projektavimą, gamybą ir iškėlimą NASA bei tarptautiniai partneriai investavo daugiau nei 100 mlrd. JAV dolerių).
„Tai buvo sudėtinga užduotis. Kaip paskirstyti išteklius, kad žinotume, jog kiekvienas centas išleistas efektyviai“, – svarstė K.Lueders. Na, o po ataskaitos, parodžiusios, kad „Boeing“ programinės įrangos problemų yra daug ir visur, buvo sužinota, kad daugiau NASA dėmesio teks skirti būtent programinės įrangos vertinimui.
„Boeing“ dar balandį paskelbė, kad už savas lėšas vykdys dar vieną „Starliner“ bandomąjį skrydį – įmonė jau išskyrė 410 mln. JAV dolerių dydžio biudžetą už pačią kapsulę, „Atlas V“ raketą ir visas kitas išlaidas, susijusias su antruoju bandomuoju nepilotuojamu skrydžiu.
Tuo tarpu NASA atstovai pareiškė, kad tikisi, jog šis skrydis įvyks dar 2020 metais, tačiau tai priklausys nuo to, ar NASA ir „Boeing“ inžinieriai suspės užbaigti dešimtis patobulinimų ir atnaujinimų „Starliner“ programinėje įrangoje, sėkmingai atlikti integruotus programinės ir techninės įrangos bandymus, o kosminės stoties užimtumo grafike atsiras „langas“ papildomas langas dar vienai misijai.
Jeigu viskas vyks kaip sviestu patepta, NASA gali suteikti leidimą „Boeing“ nuskraidinti tris astronautus į Tarptautinę kosminę stotį 2021 metais.
