Interneto cenzūra yra kur kas dažnesnis atvejis, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Per pastaruosius šešerius metus 1 iš 3 valstybių bent kartą buvo užblokavusi internetą su tikslu pažaboti gyventojų politinę mobilizaciją, rodo „Surfshark“ duomenys.
„NetBlocks“ šiuo metu yra viena ryškiausių nevyriausybinių organizacijų pasaulyje, tirianti interneto cenzūros ir blokavimų situaciją tarptautiniu mastu. Organizacijos atliktais stebėjimais ir pateiktais duomenimis dažnai remiasi didžiausi pasaulio naujienų portalai bei kibernetinio saugumo ekspertai.
Nuo 2022 m. vasario mėn. „NetBlocks“ ėmėsi iniciatyvos rengti reportažus apie Rusijos įsiveržimą į Ukrainą ir dokumentuoti Rusijos pastangas apriboti susisiekimą branduoliniuose objektuose ir konflikto zonose – pavyzdžiui, Charkivo ir Zaporižios teritorijose.
Į Lietuvą kelioms dienoms atvykęs „NetBlocks“ vadovas Alpas Tokeris mintimis apie kibernetinius Rusijos, Irano ir Kazachstano veiksmus pasidalijo su 15min skaitytojais.
– „NetBlocks“ įkūrėte 2017 m., tačiau šie metai turbūt intensyviausi per visą laikotarpį – prasidėję nuo protestų Kazachstane, karo Ukrainoje, o dabar matome ir dėl pilietinio aktyvizmo išjungtą internetą Irane. Į ką šiuo metu jūsų organizacija orientuojasi labiausiai?
– Mūsų misija visada buvo stebėti kibernetinį saugumą ir interneto valdymą bei teikti ataskaitas. Turime stebėsenos platformas, taip pat atviro kodo žvalgybą (OSINT), kad galėtume realiuoju laiku rengti žurnalistinius straipsnius, spręsti incidentus, tikrinti faktus ir taip pat padėti kitiems faktų tikrintojams. Taigi mūsų šūkis, manau, yra interneto laisvės kartografavimas.
Matau, kaip žalinga yra tai, kad vyriausybė sąmoningai atjungia savo piliečius nuo interneto. Tokį veiksmą aš prilyginu kibernetinei atakai prieš savo šalies gyventojus.
Matau, kaip žalinga yra tai, kad vyriausybė sąmoningai atjungia savo piliečius nuo interneto. Tokį veiksmą aš prilyginu kibernetinei atakai prieš šalies gyventojus.
Tačiau mūsų interneto laisvės apibrėžtis neabejotinai išsiplėtė, kad apimtų visas ryšio ir telekomunikacijų problemas, kurios kyla. Taigi mes nagrinėjame daugybę įvairių veiksnių, susijusių su naudotojų patirtimi internete. Pavyzdžiui, „App Store“ programėlių apribojimus, kurie iš tikrųjų nebuvo stebimi ar interpretuojami kaip žmogaus teisių problema, tačiau akivaizdu, kad tai yra tarsi uždaras laukinis sodas, kurį reikia stebėti.
Mes stebime cenzūros ir filtravimo, konflikto ir fizinių incidentų poveikį, bet mūsų veikla, pavyzdžiui, uraganų sezono metu gali padėti žmonėms būti informuotiems.
– Pradėkime nuo Rusijos ir jos taikomos interneto nukreipimo (angl. „rerouting“) strategijos, kuri apima cenzūrą Ukrainoje. Kaip ji veikia ir kodėl yra reikšminga karo metu?
– Rusija taikosi į telekomunikacijų infrastruktūrą – tai apima mobiliojo ryšio bokštus ir interneto paslaugų teikėjus tiek per fizines, tiek per kibernetines atakas.
Mes stebėjome šiuos įvairius incidentus ir tai, kaip greitai Ukrainos inžinieriai reagavo, kad būtų užtikrintas ryšio prieinamumas. Tai labai svarbi priemonė, leidžianti visuomenei palaikyti ryšį tiek strateginiu požiūriu, tiek su draugais, šeimomis, mylimaisiais.
Problema yra ta, kad kai regionas atjungiamas nuo interneto, jis tampa neprieinamas žurnalistams, žiniasklaidai. Šiais laikais viskas priklauso nuo interneto, žurnalistams tampa labai sunku ne tik susisiekti su išoriniu pasauliu, bet ir surinkti naujienas iš nepriklausomų šaltinių vietoje. Tai sukuria erdvę dezinformacijai.
Taigi be šių išpuolių, fizinių išpuolių ir kibernetinių atakų, taip pat matėme, kad Rusija aktyviai „nukreipia“ dalį Ukrainos interneto. Tai yra strategija, kuri buvo pradėta įgyvendinti dar per pirmąją invaziją į Krymą, o dabar vyksta plačiu mastu.
Rusija perima interneto tiekėjų kontrolę, taikydama savotišką morkos ir lazdos mechanizmą (metodas, kai už gerą elgesį siūloma „morka“ (atlygis), o už blogą – „lazda“, – aut. past.). Rusija bando daryti spaudimą interneto tiekėjams – nutraukia ryšį į Ukrainos regionus, o pačius tiekėjus spaudžia prisijungti prie savo tinklų motyvuodama, kad tai vienintelis galimas žingsnis, jei norima išlaikyti turimus vartotojus, prisijungusius prie interneto. Puikus to pavyzdys – Chersonas, kur interneto srautas perduodamas per Rusijos paslaugų teikėją ir galingą interneto cenzūros sistemą.
– Kalbant apie internetą Rusijoje, matome, kad tiek Rusija užsidaro nuo likusio pasaulio, tiek likęs pasaulis atriboja Rusiją per socialinių platformų pašalinimą šalyje. Žvelgdami į ateitį, ar galime tikėtis, jog Rusija galiausiai paseks Kinijos pėdomis?
– Nuo vasario mėnesio Rusijoje labai sumažėjo interneto laisvė. Įdomu tai, kad nors kilo rimtų problemų dėl nepriklausomų naujienų svetainių ir aktyvistų internetinių platformų cenzūros, pagrindiniai tarptautiniai kanalai, pavyzdžiui, socialinės žiniasklaidos platformos, išliko prieinami.
Viskas labai greitai pasikeitė su „Twitter“ ir „Facebook“ apribojimais, dėl kurių Rusija pateko į labai mažą grupę šalių, tokių kaip Iranas ir Kinija, kuriose taikomi labai griežti tarptautinių ryšių apribojimai.
Prieš pat šio karo pradžią matėme, kad Rusija savo viduje pradėjo taikyti regioninius interneto sutrikdymus ir išjungimus, nukreiptus į fizines vietoves. Pirmą kartą stebėjome interneto išjungimą Maskvoje per 2019 m. protestus dėl nepakankamo atstovavimo rinkimuose.
Rusijos valdžios institucijos šių veiksmų viešai neatskleidė, taigi skaidrumo nebuvo. Tik po to, kai mums pavyko techniškai užregistruoti šį įvykį, interneto tiekėjo informatorius patvirtino, kad jiems buvo įsakyta išjungti Maskvos, kurioje vyko protestai, internetą. Tai buvo veiksnys, susijęs su interneto kontrole, kuri prasidėjus šiam karui smarkiai išaugo.
Rusijai taikant įvairias cenzūros priemonės, buvo ir tam tikro JAV bei tarptautinių organizacijų atsako, pavyzdžiui, programėlių pašalinimas iš „App Store“ (Neseniai iš „Apple“ gaminiuose prieinamos mobiliųjų programėlių parduotuvės „App Store“ pašalintas populiariausias socialinis tinklas Rusijoje „VKontakte“, - aut. past.).
Gana įdomu matyti cenzūros formų skirtumą. Rusija linkusi naudoti technines priemones, kurios yra jos galimybių ribose, o JAV ir Vakarai linkę naudoti socialines platformas ir dideles bendroves, kad apribotų prieigą Rusijai.
Tai turi bendrą poveikį – izoliuoti Rusiją taip, kaip to dar nebuvo. Sakyčiau, tai beveik grįžimas į Šaltojo karo laikus, kalbant apie izoliaciją, kurią žmonės jaus – daugelis kartų iš tikrųjų to anksčiau nebuvo patyrusios.
Panašu, kad skaitmeninė erdvė Rusijoje vis labiau trauksis ir izoliuosis pati savaime.
Kol V.Putinas tęs šią ekspansionizmo politiką fiziniame pasaulyje, panašu, kad skaitmeninė erdvė Rusijoje vis labiau trauksis ir izoliuosis pati savaime.
Rusija susiduria ir su kita neišspręsta problema – šalis neturi savo operacinės sistemos, ji vis dar labai priklausoma nuo tarptautinių produktų ir paslaugų, ypač programinės įrangos. O tai reiškia, kad dabar įrenginiai šalyje liks be atnaujinimų, tad padidės kibernetinio saugumo rizika. Tai sukuria niūrią Rusijos interneto padėtį tiek techniniu, tiek žmonių atžvilgiu.
– Paminėjote kibernetinį saugumą. Kuriuos regionus (arba šalis) šiuo metu išskirtumėt kaip labiausiai pažeidžiamus kibernetinio saugumo kontekste?
– Tradiciškai didžiausia rizika būna šalyse, kurios mažiausiai investuoja į technologijas. Tačiau dar labiau – šalyse, kurios yra izoliuotos, ir mes žinome, kad, pavyzdžiui, Iranas yra šalis, kuri yra labai izoliuota dėl sankcijų, neproporcingai nukentėjo nuo kibernetinių atakų.
Tiek nacionalinių valstybių veiksmai, tiek įprastos atakos, nukreiptos prieš pavienius asmenis vien dėl to, kad jų įrenginiai nebegauna operacinės sistemos atnaujinimų, taip pat leidžia numatyti, kokios šalys gali būti paveiktos.
Taigi Rusijoje bus daug daugiau tokio pobūdžio rizikos, nes įrenginiai tiesiog sensta dėl fizinių prekių importo apribojimų, taip pat ir dėl to, kad nustoja gauti gamyklinius atnaujinimus. Tai ne tik senesnės kartos „iPhone“ ar „Android“ įrenginiai, bet taip pat ir serverių patalpos, duomenų centrai, kuriuose stovi nuolat senstanti įranga. Žinoma, šis poveikis tam tikru mastu bus sušvelnintas didinant tiesioginius ryšius su Kinija.
Žvelgiant į kitas šalis, kurios susiduria su rizika... ES šalys paprastai turi labiau koordinuotą kibernetinio saugumo reagavimo mechanizmą.
Manau, kad nuo šio karo pradžios tapo akivaizdu, jog kibernetinės erdvės saugumas yra nacionalinio saugumo klausimas. Turiu omenyje, kad tai visada buvo žinoma, bet dabar visi suprato, jog reikia sutvarkyti ir apsaugoti savo tinklus.
– Nereikia nusigręžti toli nuo Ukrainos, kad pamatytume dar daugiau interneto ribojimų. Tiek Iranas, tiek, Kazachstanas protestų metu pasirinko užblokuoti internetą šalyje – ar galime sakyti, kad tai tampa XXI amžiaus represijų forma?
– Taip, interneto ribojimai tampa savotiška represijos forma ir vis labiau aiškėja, kad prieiga prie interneto yra pagrindinė žmogaus teisė, nes ja grindžiamos visos kitos žmogaus teisės. Šiais laikais negalima naudotis kitais mechanizmais, negalima pranešti apie žmogaus teisių pažeidimus, negalima net sekti šių incidentų neturint interneto.
Interneto prieiga yra tiek pat būtina namų ūkiams kaip vandens ar šilumos tiekimas.
Todėl reikia suvokti, kad interneto prieiga yra tiek pat būtina namų ūkiams kaip vandens ar šilumos tiekimas. Jos negalima tiesiog nutraukti ne tik dėl konflikto, karo, bet ir dėl ekonominių aplinkybių. Taip pat darosi aišku, kad šalys mokosi viena iš kitos, kai kalbama apie priemones, kaip sutrikdyti ryšį.
– Kalbant apie žmones, pavyzdžiui, Irane ar Kazachstane, kokios yra jų galimybės neprarasti ryšio su išoriniu pasauliu?
– Kai yra dalinis paslaugos apribojimas, yra kelios galimybės. Galima naudotis VPN paslauga ir apeiti valdžios apribojimus socialinės žiniasklaidos platformose. Tai gera galimybė, jei vyriausybė bando tiesiog apriboti tam tikras platformas ir svetaines. Tačiau tai mažiau veiksminga arba išvis neveiksminga, jei vyriausybė atjungė interneto ryšį šalyje. Tuomet reikia pradėti ieškoti alternatyvių metodų.
Gali tekti traukti interneto kabelius iš kaimyninių šalių. Nors Iranas yra labai izoliuotas, yra tam tikras artumas su kaimyninėmis šalimis, kuriose matoma šiek tiek geresnė interneto prieiga.
Tai yra galimybė, kuri neišsprendžia daugelio žmonių, gyvenančių šalies gilumoje, problemos, tačiau vis tiek yra viena iš išeičių. Yra ir kita alternatyva – palydovinis internetas. Tačiau šiuo metu esantys sprendimai ganėtinai lėti ir nepatogūs, jiems taip pat reikia techninės įrangos.
Dabar, kai naudojama žemoje Žemės orbitoje skriejančių palydovų technologija, palydovinis internetas tampa prieinamesnis, tačiau vis dar reikia fizinio terminalo. Taigi, jei pažvelgtumėte, pavyzdžiui, į „Starlink“, Elono Musko projektą – jis yra daug žadantis, parodė didelę pridėtinę vertę Ukrainoje. Tačiau tokioje šalyje kaip Iranas, kur vyriausybė griežtai reguliuoja viską, kas įvežama į šalį ir išvežama iš jos, labai sunku tiekti paslaugą, nes žmonės neturės prieigos prie techninės įrangos.
Jei žmonės gyvena netoli sienos, jie gali gauti kontrabandinės įrangos. Žinoma, tai kelia riziką, bet manau, kad ši rizika yra mažesnė nei ta, kuri kyla likus be ryšio ir interneto.
Vėlgi, jei žmonės gyvena netoli sienos, jie gali gauti kontrabandinės įrangos. Žinoma, tai kelia riziką, bet manau, kad ši rizika yra mažesnė nei ta, kuri kyla likus be ryšio ir interneto. Baimė, kai neturite jokios informacijos, yra pati blogiausia. Nesvarbu, esate aktyvistas ar tiesiog žmogus, norintis gyventi normalų gyvenimą.
Ši situacija pagerės po metų ar dvejų, kai bus paleisti naujos kartos palydovai, kurie galės interneto ryšį tiesiogiai perduoti į mobiliuosius telefonus.
Kai tai įvyks, bus labai įdomu stebėti socialinius judėjimus. Pavyzdžiui, Afrikos šalyse, kuriose sistemingai išjungiamas internetas per rinkimus ir protestus, tai gali reikšti milžinišką pokytį, nes visuomenė galės savarankiškai organizuotis.
