Nors trijų didžiųjų baltųjų ryklių (Carcharodon carcharias) populiacijų niekas nebeskiria, nei sausuma, nei seklumos, kaip buvo prieš 200 000 metų, atrodo, tie barjerai ir toliau egzistuoja.
Aiškinama, kad kai tos pačios rūšies populiacija daug kartų atskiriama, kiekviena jos dalis įgauna savitą genetinį profilį. Praėjus pakankamai laiko taip viena rūšis gali virsti keliomis. Tai atskleidžia genomo analizės.
-
Orkų taikiniai – rykliai: jais minta dažniau, nei anksčiau manėme
-
Brazilijoje aptikti „kokaininiai rykliai“: mokslininkai skambina pavojaus varpais dėl vandenynų taršos
-
Apsisaugoti nuo ryklių bandys su nauja technologija: siunčia pranešimus į telefonus
-
Šie rykliai dauginasi net nesiporuodami: užtenka tik patelės
Nors šios trys populiacijos dar nėra tiek skirtingos, kad jas jau būtų galima laikyti visiškai atskiromis rūšimis, akivaizdu, kad jos retai maišosi tarpusavyje kryžmindamos genus.
Tokia genų segregacija rodo, kad didieji baltieji rykliai gali turėti daugiau bėdų, nei manome. Praradus bet kurią vieną populiaciją labai sumažėtų bendra rūšies įvairovė.
„Jei visi baltieji rykliai priklausytų vienai didelei integruotai pasaulinei populiacijai, nebūtų taip svarbu, jei dalis jų išnykštų tam tikroje teritorijoje“, – paaiškino Aberdyno universiteto biologė Catherine Jones.
„Per pastaruosius 50 metų baltųjų ryklių gausa sumažėjo beveik perpus, o Europoje jie pripažinti kaip kritiškai nykstantys“, – teigė Lesas Noble'as, vandens biologijos mokslininkas iš Šiaurės universiteto Norvegijoje.
