Įvairiais laikais žmonės yra pranešę, kad Raudonosios planetos paviršiuje yra radę visko – nuo kanalų iki baisių humanoidų veidų ir ateivių marsaeigių bazių, tačiau kiekvienas pastebėjimas buvo kruopščiai paneigtas.
Žemė ir jūra
1784 m. garsus britų astronomas seras Williamas Herschelis rašė, kad tamsios Marso sritys yra vandenynai, o šviesesnės – sausuma. Jis spėliojo, kad Marse gyvena protingos būtybės, kurios „tikriausiai džiaugiasi padėtimi, panašia į mūsų“, teigia NASA. Hershelio teorija vyravo šimtmetį, o kiti astronomai teigė, kad šviesesnėse srityse, kurios buvo laikomos sausuma, netgi galima pastebėti augmeniją.
Kanalai
1877 m. Marsui priartėjus prie Žemės, italų astronomas Giovanni Schiaparelli pro savo teleskopą pastebėjo Raudonosios planetos paviršiuje esančius griovelius. Jo pavartotas itališkas žodis „canali“, reiškiantis kanalus, todėl daugelis pasaulio gyventojų padarė išvadą, kad Marse gyveno protinga gyvybė, sukūrusi vandens kelių sistemą.
Šią klaidingą nuomonę išpopuliarino astronomas Percivalis Lowellas, kuris 1895 m. knygoje „Marsas“ pateikė kanalų brėžinius, o 1908 m. antroje knygoje „Marsas – gyvybės buveinė“ pagrindė visą savo teoriją. NASA teigimu, netikslumus dar labiau paskatino susirūpinimas dėl Sueco kanalo statybų – to meto inžinerijos stebuklo.
Ši teorija buvo paneigta XX a. pradžioje, kai buvo įrodyta, kad „kanalai“ tėra optinė apgaulė: žiūrint pro prastos kokybės teleskopus, taškiniai objektai, pavyzdžiui, Marso kalnai ir krateriai, atrodo sujungti tiesiomis linijomis. Vėliau iš Marso sklindančios šviesos spektroskopinė analizė parodė, kad jo paviršiuje nėra vandens.
Veidas
Viskas prasidėjo 1976 m., kai NASA paskelbė įdomios kalvos Marse nuotrauką, padarytą erdvėlaiviu „Viking 1“, ir užrašą, kuriame buvo aprašyta, kad šis darinys turi akis ir šnerves. Praėjus daugiau nei 30 metų, „veidas Marse“ vis dar kelia norą kurti mitus ir sąmokslo teorijas, o daugelis žmonių mano, kad tai dirbtinė struktūra, kurią pastatė senovės Marso civilizacija.
Žvelgiant iš paukščio skrydžio, dėl ant kalno esančių šešėlių jis iš tiesų atrodo kaip veidas. Tačiau iš kitų kampų, matomų „Mars Express Orbiter“ ir kitų erdvėlaivių darytose nuotraukose, kalnas visai nepanašus į veidą.
Pareidolija – tai mokslinis terminas, reiškiantis veidų (ar kitų objektų) matymą ten, kur jų nėra. Mokslininkai teigia, kad veidų pareidolija atsiranda dėl padidėjusio mūsų jautrumo žmonių veidų bruožams. Bostono universiteto Vizualinių mokslų laboratorijos darbuotojas Takeo Watanabe tai apibūdino taip: „Mes per daug gerai išmanome žmonių veidus, todėl matome juos ten, kur jų nėra.“
Marso medis
2001 m., likus septyneriems metams iki mirties, garsus mokslinės fantastikos rašytojas Arthuras C. Clarke'as, vienas iš filmo „2001: kosminė odisėja“ kūrėjų, paskelbė, kad naujose Marso nuotraukose, kurias padarė tuo metu orbitoje skriejęs aparatas „Mars Global Surveyor“, pastebėjo augmenijos, įskaitant medžius, plotelius. „Visiškai rimtai sakau, labai gerai įsižiūrėkite į šias naujas Marso nuotraukas“, – sakė A.Clarke'as, kalbėdamas telefonu per Wernherio von Brauno atminimo paskaitų ciklą Smitsono nacionaliniame oro ir kosmoso muziejuje. „Kažkas iš tikrųjų juda ir keičiasi kartu su metų laikais, o tai rodo, kad ten yra bent jau augmenija.“
Šakos, kurios atrodė matomos Marso paviršiuje, yra tai, ką Marso geologai vadina „vorais“: Jos iš tiesų atrodo kaip šakos ir skiriasi pagal metų laikus, tačiau taip yra dėl Marso ašigaliuose esančių anglies dioksido ledo kepurių sezoninio tirpimo. Kai CO2 ledo sublimatas virsta dujomis, jis išteka takeliais, kurie atrodo kaip šakos, anksčiau pranešė „Live Science“.
Marsietis
2007 m. marsaeigis „Spirit“ Raudonojoje planetoje užfiksavo neįprastą vaizdą: atrodė, kad tai žmogus, dėvintis apsiaustą ir klūpantis maldai. Marsaeigis užfiksavo panoraminį plokščiakalnio, vadinamo Home Plate, esančio vidiniame Kolumbijos kalvų grandinės baseine Gusevo kraterio viduje, vaizdą. Žinoma, „žmogus“ nuotraukoje tėra uola, kuri dėl pareidolijos mūsų smegenyse virsta žmogaus pavidalu.
Ghandi veidas
1976 m. Marso veidas buvo tik pradžia. 2009 m. pradėjus veikti „Google Mars“ – žemėlapių programai, sukurtai iš surinktų planetos palydovinių vaizdų, – jos naudotojai galėjo važinėti Raudonosios planetos paviršiumi, ieškodami įvairiausių įdomių iškilimų ir nelygumų. Vienas iš tokių iškilimų, kurį aptiko italas Matteo Ianneo, buvo labai panašus į 1948 m. nužudytą Indijos nepriklausomybės aktyvistą Mahatmą Ghandį.
Didesnės skiriamosios gebos vaizdai parodė, kad tai ne kalnas ar kalva, o duobė, kuri iš tiesų profiliu šiek tiek primena žmogaus galvą, nors tai, kas „Google Mars“ nuotraukoje atrodo kaip akis ir kakta, didelės skiriamosios gebos nuotraukoje yra mažiau išryškinta.
Alfos bio stotis
2011 m. atsirado dar vienas įrodymas, kuris iš pradžių atrodė patvirtinantis, kad Marse yra gyvybė. Virusiniu tapusiame „Youtube“ vaizdo įraše save vadinantis „astronautas iš fotelio“ teigė Marse aptikęs žmonių (arba ateivių) bazę, kurią pavadino „Bio Station Alpha“. Jis rado šiek tiek paslaptingą linijinę struktūrą, kuri, atrodo, yra Raudonosios planetos paviršiuje, matomame „Google Mars“.
Astronomai iš karto nustatė, kad struktūra tėra balta, pikselių pavidalo juosta – artefaktas, kurį kosminis spindulys nusodino nuotrauką padariusio fotoaparato vaizdo jutiklyje. „Kosminėse nuotraukose, padarytose už mūsų magnetosferos ribų, pavyzdžiui, padarytose orbitinių teleskopų, tokie kosminių spindulių pataikymai yra labai dažni“, – sakė Alfredas McEwenas, Arizonos universiteto Mėnulio ir planetų laboratorijos planetų geologas ir Planetų vaizdų tyrimų laboratorijos direktorius.
Kosminiai spinduliai – tai Saulės skleidžiamos energingos dalelės. Prasiskverbusios pro fotoaparato pikselius, jos juose kaupia elektros krūvį, akimirksniu juos prisotina ir sukuria baltą juostą bet kurioje tuo metu padarytoje nuotraukoje.
Kai neapdorotas vaizdo failas buvo konvertuotas į JPEG failą, skirtą naudoti „Google Mars“, A.McEwenas sakė, kad dėl suspaudimo kosminių spindulių artefaktas tikriausiai tapo stačiakampio formos ir panašus į „Bio stoties“ artefaktą. Vėliau tai buvo įrodyta, kai buvo nustatyta pirminė šaltinio nuotrauka, kurią naudojo „Google“. Joje buvo akivaizdus kosminių spindulių artefaktas, kuris apdorojus virto struktūra, kurią „astronautas iš fotelio“ klaidingai suprato kaip Marso bazę.
Plaukuotas mėlynas voras
2019 m. Europos kosmoso agentūros (ESA) orbitinio aparato padarytose nuotraukose, regis, matyti didžiulis plaukuotas voras, išskėtęs kojas ant Marso kalno.
Tikrovė beveik šaltesnė. Šios verpstiškos „kojos“ iš tikrųjų yra šimtų mažyčių tornadų, arba dulkių velnių, kurie kirto kalnagūbrį, keliai. Neaišku, kodėl kalnas yra toks tornadų židinys, tačiau EKA mokslininkai teigė, kad oro masių judėjimas regione gali būti palankus dulkių velniams susidaryti.
Didelis purslas
Pagaliau kažkas, kas atrodo taip, kas yra iš tikrųjų. Kažkuriuo metu tarp 2019 m. liepos ir rugsėjo mėnesio kosminis objektas – galbūt meteoras arba kometos fragmentas – atsitrenkė į pietinę Marso ledo dangą ir pradūrė ploną ledo sluoksnį, iš skylės iššaudamas raudonų dulkių lietų. Rezultatas – tamsiai raudonos spalvos purslai, kurie atrodo taip, tarsi animacinio filmo personažas bėgdamas trenktųsi galva į sieną. NASA marsaeigyje „Mars Reconnaissance Orbiter“ esanti didelė kamera HiRISE (High Resolution Imaging Science Experiment) užfiksavo maždaug 1 km skersmens purslą.
