Bet yra dar viena žaidimų kategorija, atsišakojusi nuo veiksmo žaidimų žanro – ypatingai ir netgi brutaliai sunkūs žaidimai. Norint juos įveikti reikia išskirtinės reakcijos, begalinės kantrybės ir geležinių nervų. Būtent toks yra šviežiai pasirodęs „Nioh 2“.
Itin sunkių veiksmo žaidimų madą 2009 metais pradėjo kūrėjai „FromSoftware“. Pirmasis toks jų žaidimas – „Demon‘s Souls“. Tai buvo kažkas netikėto ir naujo tuometinėje kompiuterinių žaidimų padangėje ir šis žaidimas greitai atrado savo gerbėjų ratą. To pakako, kad kūrėjai kurtų naujus žaidimus (taip gimė garsi „Dark Souls“ žaidimų serija), o šio naujojo požanrio populiarumas augtų kaip ant mielių. Prie ko tai privedė? Prie to, kad šiandien net labai garsių serijų ar prekės ženklų kūrėjai, pavyzdžiui, „Star Wars“, kurdami savo žaidimus prideda kovos ar žaismo elementų, kuriuos išgarsino „FromSoftware“. Tai reiškia, kad net tie žaidėjai, kurie mėgsta veiksmo žaidimus, tačiau nemėgsta didelio sudėtingumo, vis tiek turi prie jo, bent šiek tiek, pratintis.
Tuo metu visai kitokio pobūdžio žaidimas yra „Nioh 2“. Jį sukūrė kita itin sudėtinguose veiksmo žaidimuose besispecializuojanti studija „Team Ninja“. Iki šiol vienas populiariausių – ir sudėtingiausių – jų žaidimų buvo „Ninja Gaiden“, kurį, tikėtina, žaisti teko tiems, kam dabar daugiau nei 30 metų ir kas vaikystėje turėjo kompanijos „Nintendo“ žaidimų kompiuterius NES ar SNES. Taigi, „Team Ninja“ įkvėpimo pasisėmė iš „FromSoftware“ pradėto veiksmo žaidimų požanrio ir nusprendė pateikti savąją tokio stiliaus žaidimo versiją.
Taip 2017 metais atsirado pirmoji „Nioh“ dalis, kurią visi šio žanro gerbėjai itin šiltai priėmė. Šis žaidimas turėjo labai panašią kovų sistemą ar, tiksliau, kovų principą kaip ir „FromSoftware“ žaidimai, bet pasižymėjo savo unikaliomis savybėmis: alternatyviu senovės Japonijos laikmečiu, stipriomis žaidimų vaidmenimis (RPG) savybėmis, kurios leido smarkiai koreguoti savo sugebėjimus bei lygių struktūra.
Kūrėjai nejautė reikalo labai koreguoti savo pirmosios žaidimo dalies, tad „Nioh 2“ yra lyg pirmosios dalies tąsa, per daug neeksperimentuojant, tiesiog visko yra daugiau – nuo priešų ir ginklų iki valdomo veikėjo modifikavimo galimybių.
Ką reikėtų žinoti žaidusiems pirmąją „Nioh“ dalį ar mėgstantiems sunkius žaidimus?
Pagrindiniai „Nioh 2“ skiriamieji bruožai (tiek lyginant jį su pirmąja dalimi, tiek ir su kitais panašiais žaidimais, pvz., „Dark Souls“, „Sekiro“, „Bloodborne“) yra susiję su žaidėjo valdomu personažu, taip pat labai gilia jo tobulinimo mechanika ir žaidimo aplinkomis bei siužetu.
Pirmiausiai – veikėjas. Pirmame „Nioh“ valdėme iš anksto numatytą personažą be pasirinkimo - vakarietiškų bruožų Viljamą. Antrajame gi mums leidžiama nuo pagrindų susikurti savo veikėją neribojant lyties. Tiesą sakant, veikėjo sukūrimo galimybės apskritai yra labai plačios ir galima koreguoti net atskiras veido ar kūno dalis iki stebėtino detalumo.
Taip pat stebina pasakojimo struktūra. Kuriant veikėją, fone girdimas jo arba jos tėvų balsas. Pakeitus lytį jie vėl sureaguoja – „bus berniukas, ne, bus mergaitė!“ arba „ji turės tavo akis, bet mano nosį“ ir pan. Jau tokia pradžia leidžia susidaryti įspūdį, kad kūrėjams labai rūpėjo smulkmenos bei detalumas, todėl tai – geriausia naujiena tokį detalumo lygį žaidimuose vertinantiems žaidėjams.
Toliau žaidėjui pateikiamos itin plačios galimybės tobulinti savo veikėją. Tai yra jau žaidimų vaidmenimis (RPG) daržas, bet „Nioh 2“ kūrėjai puikiai šiuos aspektus perkėlė į veiksmo žaidimą.
Tam, kad būtų lengviau įsivaizduoti „Nioh 2“ gylį, jame vien kovų metų žaidėjas gali naudoti vieną iš trijų stovėsenų, du iš 9 skirtingų ginklų ar savo pasirinktas specialiąsias galias. Visa tai, atskirais blokais, galima ir reikia tobulinti, ieškant geriausio asmeninio balanso.
Taip pat žaidime bus nuolat renkamai daiktai – ginklai, šarvų detalės ar kiti dalykėliai, randami nukovus priešus ar atvėrus lygiuose randamas dėžes. Visus šiuos daiktus reikės atidžiai peržiūrinėti atskirame meniu, nes tai nėra toks žaidimas, kur visi randami daiktai bus automatiškai geresni, nei turimi ir norint sustiprėti pakanka tiesiog pradėti naudoti naujesnį radinį. Čia net aukštesnio lygio šarvai kartais gali sumažinti daug jūsų veikėjo savybių (pvz., padidins gynybos taškus, bet gerokai pamažins puolimo, ištvermės ir kt.), todėl nuolat teks rinktis, ką norime aukoti, o ką žūtbūt įgyti.
Stebina ir ginklų įvairovė – be įprastų kardo ar ieties, čia bus, pavyzdžiui, du maži kirvukai ar specifiniai, senovės Japonijai būdingi šaltieji ginklai, kuriuos tikrai įdomu išmėginti, nes kompiuteriniuose žaidimuose tai pasitaiko retai.
Galiausiai, „Nioh 2“ žaidėjams leidžia sočiai eksperimentuoti su Yokai (taip žaidime vadinami demoniškos kilmės priešai) savybėmis. Šioje dalyje demoniškų galių įgauna ir pats žaidėjo valdomas personažas, todėl su jų atsiradimu buvo įdiegtos ir naujos sistemos. Tai, kada ir kaip naudosite šias galias, gali nulemtu kovų baigtį, tačiau demoniškos atakos atveria ir netikėtų, naujų galimybių.
Galiausiai, atskiro aptarimo vertas žaidime vaizduojamas laikotarpis. Tai – alternatyvi senovės Japonija, kas reiškia, kad kūrėjai paėmė tam tikrą Japonijos istorijos kontekstą, bet jo aplinkybes ar vyksmą interpretavo savaip. Žaidime veiksmas vyksta 1555-aisiais metais, tad žinant, kad pirmojo „Nioh“ veiksmas rutuliojosi apie 1600-uosius metus, ši, antroji dalis yra pirmosios priešistorė. Taigi žaidėjai mėgstantys senovės Japoniją, ir besidomintys šios šalies istorija ar papročiais, žaisdami „Nioh 2“ tikrai gėrėsis.
Taip pat šiame žaidime siūloma ir įdomi, kiek netikėta siužetinė linija, tampriai susijusi su jau pirmojo lygio pabaigoje sutinkamu veikėju Tokichiro. Kiek neįprasta matyti, kaip konkrečiai šis veikėjas žaidimo eigoje evoliucionuoja iš smagaus, dėmesį prablaškančio personažo į grėsmingą, rimtą ir net vieną pagrindinių veikėjų. Kadangi gilios ar įdomios istorijos tokio tipo veiksmo žaidimams nėra būdingos, „Nioh 2“ gana smarkiai iš jų išsiskiria, todėl apie žaidimo siužetą daugiau – nė žodžio, kad netyčia nebūtų atimtas žaidimo malonumas.
Ką reikėtų žinoti nežaidusiems pirmo „Nioh“ ir tokio tipo žaidimą bandantiems pirmą kartą?
Pirmas dalykas, į ką reikėtų atsižvelgti tiems, kas iki šiol nežaidė nieko panašaus į „Nioh“, bet svarsto jį įsigyti, yra žaidimo sudėtingumas. Būtina turėtų omenyje, kad žaidimas yra bent 10 kartų sunkesnis nei įprastas veiksmo žaidimas, kuriame veikėją matome iš trečiojo asmens ir kuriame galima kovoti su priešininkais artimojoje kovoje. Žaidimas gali būti tiek sunkus, kad paprasti, eiliniai priešininkai net pirmame lygyje gali įveikti žaidėjo valdomą veikėją keliais smūgiais, o daugelis turi ir specialių atakų, kurių neišvengus žaidėjas patiesiamas vienu smūgiu.
Kitas svarbus „Nioh 2“ aspektas – labai daug sudėtingų mechanikų. Tam, kad ilgainiui pradėtume įveikinėti priešus, turėsime panaudoti visas sudėtingas tiek ginklų, tiek paties veikėjo tobulinimo mechanikas ir tą daryti sumaniai. Deja, kūrėjai atskirų paaiškinimų tam neparuošė, todėl dėl daugelio dalykų reikės susiorientuoti patiems.
Svarbu ir tai, kad tai nėra tas žaidimas, kuris po daugybės pralaimėjimų pamažintų sudėtingumo lygį arba sukaupus daug patirties taškų ir patobulinus valdomą veikėją leistų kokią nors kovą įveikti lengviau. Ne, žaidimo sudėtingumas visuomet aukštas ir norint pereiti lygius bei žaidimą, reikės lavinti savo įgūdžius, reakciją bei žaidimo stilių.
Palengvinimas, kurio nebuvo ankstenėje „Nioh“ dalyje, bet kuris yra čia – tai galimybė išsikviesti kitą žaidėją, kuris, atsidūręs su mumis konkrečiame lygyje, žaidžia kartu ir gali stipriai palengvinti žaismą. Ypač, jei išsikviestas žaidėjas yra labai patyręs – tokiu atveju jis greitai prašienaus visą lygį, o mums beliks bėgti paskui kažkiek prisidedant. Toks būdas yra patogus ir mokantis žaisti ar norint kuo greičiau susipažinti su jo istorija. Bet neribotai kviestis kitus žaidėjus į pagalbą negalėsime - tam reikės atrasti ir specialius daiktus. Iš kitos pusės, tai paskata stengtis vis geriau įveikti žaidimo lygius patiems.
Apibendrinimas
Pasirodžius „Nioh 2“, galime drąsiai sakyti, kad turime sunkiausią (bent jau kol kas) šių metų žaidimą. Tie žaidėjai, kurie yra susipažinę su panašaus tipo žaidimais, gali tikėtis to, kaip ir visada, tik didesniu kiekiu ir su dar platesnėmis veikėjo tobulinimo galimybėmis. Taip pat žaidimas pasižymi stabiliu kadrų sekos greičiu, todėl kovų tikrai negadins sulėtėjimas ar strigimai.
Tuo metu žaidėjai, kurie nėra pratę prie tokių žaidimų ar yra žaidę kažką panašaus anksčiau, bet neliko sužavėti, neturėtų aklai pirkti šio žaidimo. Tai tikrai nėra tinkamas žaidimas pradėti pažintį su šiuo požanriu, nes yra ir pakankamai sudėtingai įsisavinamas ar išmokstamas, ir jau nuo pirmo lygio labai sudėtingas žaismo prasme, tad naujokai gali stipriai nusivilti.
