„Nordcurrent“ pagrindinė būstinė yra įsikūrusi Vilniuje, tačiau kompanija taip pat turi padalinius dviejuose Ukrainos miestuose – Dnipre ir Odesoje. V.Trofimovos teigimu, prasidėjus karui, įmonė organizavo autobusus, norėdami atsivežti iš Ukrainos norinčius išvykti darbuotojus. Tačiau didžioji dauguma darbuotojų liko Ukrainoje, o buvo ir tokių, kurie išėjo kariauti.
„Jie visi labai laimingi, jog turi galimybę dirbti, nes tada jiems nebereikia galvoti apie karą, tuomet jie gali atsijungti nuo to fono, kas vyksta aplink, ir dirbti prie to, kas jiems patinka ir atneša laimę“, – teigė vadovė.
Akivaizdu, kad karas itin paveikė tarptautinius verslus, tačiau kaip yra su žaidimų rinka? „Nordcurrent“ vadovė pastebi, kad pardavimai šiemet augo – net Ukrainoje pirmaisiais karo mėnesiais žaidimų atsisiuntimų skaičius didėjo.
„Atsipalaiduot kažkaip juk reikia“, – teigė V.Trofimova.
Pokalbis su „Nordcurrent“ vadove Viktorija Trofimova – naujas 15min straipsnių ciklo „Pokalbis su CEO: kaip karas keis verslo veidą?“, kuriame kalbiname skirtingų sektorių įmonių generalinius direktorius, tekstas. Vadovų klausiame, kaip karas Ukrainoje paveikė verslą, kokie šiuo metu didžiausi iššūkiai ir kas prognozuojama ateityje.
– Pradėkime nuo finansinių rezultatų. Kaip „Nordcurrent“ sekėsi pirmąjį metų ketvirtį ir kaip kompanijos veiklą paveikė karas Ukrainoje?
– Šiais metais mums sekėsi gerai. Aišku, dar nėra finalinių rezultatų, bet galime pasakyti, kad pardavimai pirmame ketvirtyje augo 1,7 karto. Šiais metais pas mus prognozuojamas augimas, nes praeitais ir šiais metais išėjo nauji žaidimai, prie kurių dirbome daug metų.
Mūsų pajamoms karas įtakos nedaro. Ukraina mums nėra didelė rinka, mūsų žaidimai parduodami visame pasaulyje. Vien 50 proc. sudaro JAV, paskui eina Anglija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Australija, Japonija.
– Nuo karo pradžios viešojoje erdvėje buvo sunku rasti informacijos apie tai, ar išėjote iš Rusijos rinkos. Sakykite, ar Rusijoje vis dar pardavinėjami jūsų žaidimai?
– Mes patys neparduodame žaidimų galutiniam vartotojui. Parduodame juos per „Apple Store“ ir „Google Play“. Kadangi jie abu išėjo iš Rusijos rinkos, todėl mes išėjome kartu su jais. Kitų ryšių su Rusija neturime.
– Ar Rusijoje jūsų žaidimų paklausa buvo didelė?
– Rusija nebuvo pardavimų dešimtuke, tad mūsų pajamoms didelės įtakos nebuvo. Didžiausią karo įtaką pajutome dėl mūsų studijų Ukrainoje, darbuotojų.
– Akivaizdu, kad karas paveikė dauguma verslų. O kaip dėl globalios žaidimų rinkos – ar matyti pokyčių?
–Žaidimų rinka yra globali. Tad karo poveikio, žiūrint į visą rinką, nėra. Lokaliai jis yra, pavyzdžiui, pačioje Rusijoje, bet globalioje rinkoje – ne.
Mūsų kitos rizikos, tendencijos. Šiuo metu dėl naujos „Apple“ privatumo politikos, kuri buvo įvesta praeitais metais, visa mobilių žaidimų rinka jaučia poveikį. Sunku pasiekti su reklama galutinį vartotoją. Dėl to visa mobilių žaidimų rinka yra pakritusi.
– Kalbant apie lokalumą, turite dvi studijas Ukrainoje. Pakalbėkime apie tai – kaip pasikeitė jų darbas prasidėjus karui?
– Taip, mes turime dvi studijas Ukrainoje – viena Odesoje, o kita Dnipre. Kai prasidėjo karas, tai, aišku, mes nuo pirmos dienos dirbome prie to, kaip apsaugoti savo darbuotojus, ką daryti, kaip padėti. Beveik iš karto pasiūlėme savo darbuotojams priimti juos čia, Lietuvoje. Aišku, ir dabar, ir tada dauguma nenori išvažiuoti. Bet tiems, kurie norėjo, mes padėjome išvažiuoti, organizavome transportą, kur gyventi, tvarkėme biurokratizmus, leidimus dirbti.
Suorganizavome du autobusus iš Odesos: pirmuoju atvažiavo 26 žmonės, antruoju – 13, o 10 atvažiavo pavieniui.
Mes siūlėme darbuotojams, kad padėsime jiems. Kartu su savimi jie galėjo pasiimti ir šeimos narius, ir draugus. Atvažiavo kai kurie ir su savo naminiais gyvūnais.
Dabar mes atidarėme laikiną biurą Varšuvoje, tad didelė dalis darbuotojų, kurie atvyko iš Ukrainos, dabar dirba ten. Lietuvoje liko nedaug jų.
Vietoje, Ukrainoje, mūsų biuras Dnipre dirba. Ukrainoje labai svarbu, kokiame mieste tu esi, nes skiriasi situacija. Niekur, aišku, nėra ramu ir saugu, bet Dnipre žmonės dirba.
Tenka ir dirbti ir gyventi biure, nes kartais važiuoti iš darbo į namus nėra saugu.
Jiems tenka ir dirbti, ir gyventi biure, nes kartais važiuoti iš darbo į namus nėra saugu. Mūsų biuras yra labai geras, yra naujai įrengtas rūsys.
Odesoje situacija nuo pirmos dienos yra labai nerami, iš ten daug mūsų darbuotojų yra išvažiavę ir gyvena kažkur kitur Ukrainoje. Tad Odesos darbuotojai dirba per nuotolį.
Turime dalį darbuotojų, kurie išėjo ir kariauja.
– Ar dėl susiklosčiusios situacijos nesusidūrėte su darbuotojų trūkumu?
– Taip, tokia situacija tikrai yra. Bet dėl makroekonominių rodiklių jaučiama recesijos baimė, tad šiek tiek mūsų žmogiškųjų išteklių sektoriui palengvėjo pastarosiomis dienomis. Kaip bus rudenį, žiemą, man sunku prognozuoti. Bet man atrodo, kad mums visada gana sėkmingai sekėsi samdyti naujus darbuotojus, nes mes ne vien IT įmonė, bet taip pat ir kūrybos, meno.
Ukrainoje mes visada labai aktyviai ieškojome darbuotojų. Taigi ieškome ir dabar, tik ne tiek daug, kaip anksčiau. Ukrainoje dabar yra visiškas chaosas, sunku pasakyti, kas vyksta iš darbuotojų pusės rinkoje.
– Bendradarbiaudami su ukrainiečių žaidimų studija „Black Tower Basement“, įsikūrusia Charkive, išleisite žaidimą „Greedventory“, skirtą asmeniniams kompiuteriams. Ar nesusidūrėte su kritika, kad amoralu karo metu siūlyti pramogas?
– Aš turiu pasakyti, kad Ukrainoje, nors yra tokia baisi situacija, žmonės vis tiek gyvena. Iš to pačio Charkivo, kuris yra didelis miestas, kuriame gyvena virš 1 mln. gyventojų, visi neišvažiavo. O žmonės turi kažkaip atsipalaiduoti, pramogauti. Mes matome, kad Ukrainoje nuo karo pradžios žaidimų atsisiuntimų padaugėjo.
Realiai žmonės yra uždaryti savo butuose ar biuruose, jie negali išeiti, bet atsipalaiduot kažkaip juk reikia. Aš įsivaizduoju, kad visada, kai vyksta karas, žaidimai ar filmai tampa lengvu būdu atsipalaiduoti, taip pat nebrangiu ir lengvai pasiekiamu.
Ukrainoje nuo karo pradžios žaidimų atsisiuntimų padaugėjo.
Tad, man atrodo, kad ne, nes visiems reikia pailsėti ir kažkaip atsipalaiduoti. Žmonės turi kažkaip pramogauti.
„Nordcurrent“ taip pat turi padalinį, kuris dirba su išorinėmis indie žaidimų studijomis – tie žaidimai kuriami ne mūsų – mes dirbame kaip leidėjas. Tokiu būdu bendradarbiaujame ir su studija iš Charkivo.
Aš ir iš jų girdžiu, ir iš savo darbuotojų Dnipre, kad jie visi labai laimingi, jog turi galimybę dirbti, nes tada jiems nebereikia galvoti apie karą. Tuomet jie gali atsijungti nuo to fono, kas vyksta aplink, ir dirbti prie to, kas jiems patinka ir atneša laimę.
Mes labai stengiamės padėti visiems tęsti darbus ir labai laukiame, kada ši studija išleis su mumis šį žaidimą. Palaikome ryšį su jais ir kiekvieną dieną komunikuojame. Be to, jie ir patys labai nori išleisti šį žaidimą ir pabaigti.
Reikia suprasti, kad šie žmonės prie žaidimo dirbo metus ar daugiau prieš karą, tad paskutinis dalykas, kurio jie nori, kad tas darbas būtų pagaliau baigtas. Juk jie įdėjo tiek pastangų į šį produktą. Čia kaip jų vaikas.
– Minėjote, kad karo pradžioje Ukrainoje žaidimų pardavimai išaugo. Kiek?
– Vasario mėnesį buvo apie 75 tūkst. atsisiuntimų, kovo – apie 110 tūkst., balandį – apie 80 tūkst., gegužę – apie 70 tūkst., birželį – apie 50 tūkst. atsisiuntimų.
– Tęsiant Ukrainos temą, ar esate numatę naujų investicijų ar iniciatyvų ateityje šioje šalyje?
– Mes visą pavasarį ir vasaros dalį dirbome, kad padėtume savo darbuotojams Ukrainoje – ir tiems, kurie liko ten, ir tiems, kurie atvažiavo. Dar neturėjome laiko pažiūrėti į priekį, nes situacija nuolat keičiasi. Taigi mums reikia kažkaip daryti pokyčius, apsaugoti darbuotojus. Tad kiekvieną dieną mes dirbame, norėdami spręsti dabartinę situaciją. Nežiūrime į perspektyvą, mums rūpi, kas bus šiandien ir rytoj.
– Ar turite planų bendradarbiauti su kitomis studijomis?
– Šiemet išėjo mūsų naujas žaidimas „Happy Clinic“, jis labai sėkmingai auga, esame susikoncentravę į jo vystymą. Praėjusiais metais išleidome du žaidimus – „Pocket Styler: Fashion Stars“ ir „Airplane Chefs“.
Mes nuolat ieškome įdomių projektų, tad planų yra įvairių.
