Studento visiškai nepatenkino tai, kaip jo problemas sprendė Amsterdamo policija, kiekvieną savaitę registruojanti apie 300 pranešimų apie pavogtus telefonus, tad jis nusprendė pats išsiaiškinti, koks gi turėtų būti telefoną vagiantis žmogus.
Jis į savo specialiai vagystei rengiamą „Android“ įrenginį atsisiuntė nuolatinio stebėjimo programinę įrangą, tyčia palengvino vagiui telefono pasisavinimo „darbą“ ir kelias savaites šnipinėjo vagies gyvenimą. O pačias įdomiausias to šnipinėjimo akimirkas jis išsaugojo ir sujungė į 22 minučių dokumentinį filmą, pavadintą „Find My Phone“.
A.van der Meeras į telefoną įdiegė apsaugos nuo vagysčių programėlę „Cerberus“, kuri įrenginio tikrajam savininkui leidžia nuotoliniu būdu prieiti prie bet kokios telefono rinkmenos ir nematomai įjungti telefono kamerą bei mikrofoną. Studentas kartu su draugais ganėtinai lengvai galėjo stebėti telefono vagį – ir net užfiksavo aiškią ir ryškią jo veido nuotrauką.
Įdomu tai, kad nepaisant ganėtinai dažnų telefono vagysčių, būtent vagies suviliojimas čiupti įrenginį pasirodė sunkiausias darbas. A.van der Meeras net keturias dienas nerūpestingai elgėsi su savo įrenginiu mieste, garsėjančiame telefonų vagystėmis – ir viskas tik dėl to, kad geraširdžiai miesto piliečiai vis apsaugodavo jį nuo ilgapirščių.
Dokumentinis filmas teikia vertingą pamoką apie kibernetinį sunkumų (ir komentarą į etinę pilkąją zoną patenkantį žmogaus asmeninio gyvenimo stebėjimą). Mūsų išmaniuosiuose telefonuose dažnai galima rasti pačios jautriausios informacijos apie mus – asmeninių nuotraukų, elektroninių laiškų, bankų informacijos, kurią vagišiai gali išnaudoti taip, kad vien telefono vagystė atrodys tiesiog smulkus nemalonumas.
Peržiūrėkite A.van der Meero linksmą ir kartais nerimą keliantį dokumentinį filmą ir sužinokite, ką galite padaryti, kad jūsų privačiausia informacija nepatektų į svetimas rankas.
