Tamas apsirgo balandžio pabaigoje: jis neteko apetito ir pasidarė vangus, jo būklė sparčiai prastėjo. Pirmadienį, gegužės 27 dieną, 30 metų su trupučiu sulaukęs raganosis išleido paskutinį atodūsį Tabino laukinės gamtos rezervate, kuriame raganosis gyveno nuo tada, kai buvo sugautas laukinėje gamtoje 2008 metais.
„Šiandien atsisveikiname su Tamu, paskutiniu mūsų Sumatros raganosio patinu. Mūsų širdys kupinos liūdesio – gedime ne tik dėl vieno gyvūno, bet ir dėl visos rūšies netekties“, – feisbuke rašė aplinkos apsaugos fondo „WWF Malaysia“ atstovai.
Raganosio mirties priežastis nėra žinoma, tačiau pirminiai duomenys leidžia manyti, kad jam vystėsi inkstų, galimai ir kepenų nepakankamumas. Gali būti, kad taip buvo tiesiog dėl senatvės: vidutinė Sumatros raganosių gyvenimo trukmė yra 35-40 metų.
Sumatros raganosiai (Dicerorhinus sumatrensis) paskelbti išnykusiais iš laukinės gamtos dar 2015 metais, tačiau tol, kol Tamas buvo gyvas, buvo ir vilties išsaugoti šią rūšį spindulėlis.
Deja, visos pastangos panaudoti Tamo spermą dirbtiniam dviejų patelių – Putung, sugautos 2011 metais ir Iman, sugautos 2014 metais – apvaisinimui nebuvo sėkmingos.
Putung buvo užmigdyta 2017 metais, nes ji sirgo nepagydoma vėžio forma. Tad Malaizijoje liko vienintelė šios rūšies atstovė – Iman.
Padėtis likusiame pasaulyje taip pat nėra gera. Pasaulyje laukinėje gamtoje yra likę mažiau nei 80 šios rūšies individų, išsibarsčiusių po Kalimantaną (Indonezijai priklausančią Borneo salos dalį) ir Sumatrą, o jų skaičius nuolat mažėja.
Rūšies nykimą lėmė nesiliaujantis gyvenamųjų plotų mažinimas ir brakonieriavimas.
Menkai tikėtina, kad be žmonių įsikišimo įmanomas savaiminis šios rūšies atsigavimas. Likusios raganosių grupelės yra labai nedidelės ir izoliuotos viena nuo kitos. Šie raganosiai paprastai yra vienišiai ir susieina tik poruotis ar kartu auginti jauniklių. Tad kuo šių gyvūnų yra mažiau, tuo jiems sunkiau surasti vienas kitą ir susiporuoti.
Padėtį dar labiau apsunkina vaisingumo problemos: jei Sumatros raganosių pateliū nėštumai nebūna reguliarūs, joms išsivysto įvairios gimdos problemos – pavyzdžiui, cistos – dėl kurių jos tampa nebevaisingomis. Būtent dėl to (ir dėl to, kad Tamo spermos kokybė buvo menka) Malaizijoje tikriausiai daugiau niekada nebebėgios maži Sumatros raganosiukai.
Iman kiaušialąstės vis dar yra gyvybingos, kas reiškia, kad vis dar įmanomas dirbtinis apvaisinimas ir surogatinis vaisiaus išnešiojimas. Tačiau Tarptautinio raganosių fondo vadovė Susie Ellis pažymėjo, kad praeityje visi bandymai apsikeisti gametomis su Indonezijos draustiniais taip pat nebuvo sėkmingi.
Tamo praradimas išryškina būtinybę surasti visus Kalimantane ir Sumatroje dar likusius laukinius Sumatros raganosius ir pergabenti juos į draustinius, kurie jie būtų saugomi ir kur būtų galima aktyvinti pastangas susilaukti jauniklių.
Malaizijos draustinio atstovai vis dar viliasi, kad kolegos iš Indonezijos sutiks suvienyti pajėgas.
„Privalome rūpintis paskutine raganose. Tai viskas, kas mums liko. Ir tuo pačiu turime bandyti bendradarbiauti su Indonezija“, – sakė Sabah gamtos apsaugos departamento direktorius Augustine'as Tuuga.
