Anhidritas
Kauno rajone yra vienintelis Lietuvoje detaliai išžvalgytas Pagirių anhidrito telkinys, jo ištekliai – 80,69 mln. m3, 30–35 m storio anhidrito klodas čia slūgso 300 m gylyje. Šio telkinio ištekliai – tik maža dalis anhidrito išteklių, plytinčių apie 10 tūkst. km2 plote Suvalkijoje.
Anhidrito gavyba galima tik šachtiniu būdu. Iš jo galima išpjauti įvairaus dydžio blokus, gaminti interjero apdailos plokštes, skaldą, anhidritinį cementą. Anhidritas gali būti naudojamas kaip priedas gaminant portlandcementį. Taip pat jis tinka kaip užpildas baltos gumos, odos, popieriaus ir aliejinių dažų gamyboje. Kompaktiškas ir monolitiškas anhidritas yra nelaidus skysčiams ir dujoms, todėl anhidrito klode iškastose ertmėse galima įrengti įvairias saugyklas.
Anhidrito gavyba leistų gerokai sumažinti gipso importą ir išplėsti dirbinių, reikalaujančių mažesnių energijos sąnaudų, gamybą, be to, turimi ištekliai leistų jį neribotai eksportuoti.
Reikėtų paminėti, kad anhidritas vertingas ne tik geologiniu, bet ir estetiniu požiūriu. Jis dažnai būna melsvas, pilkas arba baltas. Aukštos kokybės permatomas arba melsvas anhidritas vadinamas angelitu.
Šis mineralas gali formuoti labai didelius kristalus – JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse yra net kelių metrų ilgio kristalų. Dėl permatomumo ir spalvų variacijų aukštos kokybės anhidritas gali būti naudojamas dekoratyvinėms ir juvelyrinėms reikmėms, taigi jo vertė neapsiriboja tik pramoniniu panaudojimu.
Akmens druska
Akmens druskos telkiniai susiformavo prieš milijonus metų, kai senovės jūros išdžiūvo ir paliko uždaras druskos sankaupas. Tai rodo, kad Lietuva anksčiau buvo po jūra, ir ši geologinė istorija suteikia mūsų šaliai unikalų paveldą.
Akmens druskos išteklių rasta Šilutės ir Šilalės rajonuose. Šilutės rajone netoli Usėnų kaimo yra surastas ir parengtiniai išžvalgytas vienintelis Lietuvoje Usėnų telkinys. Jame viršutinio permo amžiaus akmens druskos ištekliai sudaro 545 mln. tonų, o kituose plotuose apskaičiuoti spėjami prognoziniai ištekliai – 2450 mln. tonų.
Usėnų telkinio akmens druskos klodas (centrinėje dalyje 55–70 m storio) lėkšto kupolo formos, jo skliautas yra 460–470 m gylyje. Telkinio akmens druską sudaro halitas (NaCl, vidutinis kiekis sudaro 94 proc.) su anhidrito, molingos medžiagos, rečiau gipso ir karbonatų priemaiša.
Kasyba galima tik požeminiais kasiniais šachtiniu būdu arba taikant požeminį druskos išplovimą. Be to, norint eksploatuoti, pirmiausia reikia atlikti detalius geologinius tyrimus ir išsamų poveikio aplinkai vertinimą. Kai kuriuose pasaulio regionuose druskos kasyba sukėlė problemų, tokių kaip vandens užteršimas ir žemės subsidencija (procesas, kai žemės paviršius nusėda dėl įvairių priežasčių, dažnai susijusių su žmogaus veikla). Taigi, atsižvelgiant į unikalią mūsų gamtą, šis aspektas ypač svarbus.
Gintaras
Gintaras susidarė prieš 50–60 mln. m. dabartinėje Pietų Skandinavijoje ir Baltijos jūros vietoje iš spygliuočių medžių sakų. Mūsų šalyje kasmet surenkama apie 600 kg jūros išmetamo gintaro.
Lietuvoje perklostytas gintaras XVIII–XIX a. buvo kasamas durpynuose Priekulės apylinkėse (prie Pempių ir Lukščių) ir į šiaurę nuo Palangos (prie Monciškių ir Kunigiškių). Gintaro rasta kai kuriuose Žemaičių aukštumos ledyninės kilmės ežerų (pvz., Lūksto ežero) pakrančių nuogulose.
Mechanizuotai 1860–1899 m. gintarą kasė Prūsijos bendrovė „Stantien und Becker“ Kuršių mariose ties Juodkrante (įvairių šaltinių duomenimis, per metus jo buvo išgaunama nuo 18 iki 85 t). 1928–1929 m. gavybą bandė atnaujinti Lietuvos bendrovė „Gintaras“.
1992–1994 m. atlikti Kuršių marių gintaringumo tyrimai patvirtino šios naudingosios iškasenos gavybos galimybę. Kuršių marių priekrantinėje dalyje yra parengtiniai išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys ir nustatyti trys perspektyvūs gintaro išplitimo plotai.
Parengtiniai išžvalgyti gintaro ištekliai sudaro 112 tonų, prognoziniai – 220 tonų. Juodkrantės telkinyje vidutinė gintaro (stambesnio negu 5 mm) koncentracija sudaro 80 g/m3, o išskirtuose perspektyviuose plotuose – nuo 25 iki 130 g/m3. Prieš pradedant gintaro gavybą, reikėtų atlikti detalią telkinio žvalgybą ir įvertinti eksploatacijos poveikį Kuršių marių ekosistemai.
Geležies rūda
Lietuvoje nuo 800 metų prieš mūsų erą iki XX a. pradžios buvo kasama pelkių rūda (dar vadinama balų rūda, ežerų rūda) ir lydoma geležis. Pelkių rūda kaupiasi pelkėse, šaltiniuotose upių, ežerų pakrantėse, pažliugusiose vietose iš geležingo vandens, nusėdus geležies oksidams ir hidroksidams.
Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje yra vienintelis Lietuvoje parengtiniai išžvalgytas Varėnos geležies rūdos telkinys. Telkinį sudaro 7 atskiri 4,2–141,9 m storio kūnai, atskirti nerūdinių uolienų intervalais. Rūdos klodo kraigas slūgso 360 m, o padas 900–1000 m gylyje. Parengtiniai išžvalgyti geležies rūdos ištekliai (Fe >20 %) sudaro 61,69 mln. m3 (219,6 mln. tonų), iš jų sodrios rūdos (Fe >45 %) – 34,57 mln. m3 (142,2 mln. tonų), prognozinių išteklių kiekis yra 57,5 mln. m3.
Atliktas telkinio techninis ekonominis vertinimas parodė, kad, esant dabartinėms ekonominėms sąlygoms ir nepalankiai rinkos konjunktūrai, tolesnė telkinio žvalgyba ir eksploatavimas ekonomiškai netikslingi.
Greta geležies klodų nustatyti balto marmuro, granito klodai. Šias naudingas iškasenas galima būtų išgauti lygiagrečiai su geležies rūda. Ateityje, esant palankesnėms ekonominėms ir aplinkosauginėms sąlygoms, šių išteklių gavyba galėtų tapti pelninga. Tiriant Lietuvos kristalinį pamatą, netoli Margionių kaimo ir keliose vietose aplink Varėnos miestą aptikta vario ir molibdeno rūdos apraiškų.
Auksas
Į Lietuvą auksas buvo atneštas ledynų, atslinkusių iš Švedijos ir Suomijos auksingų plotų. Tad ir dabar šiaurės rytų Lietuvos žvyro telkiniuose vietomis kaip priemaišos aptinkama aukso. Jo koncentracija siekia apie 0,5 g/t grunto. Prognozuojami ištekliai tirtuose telkiniuose galėtų būti iki 3 tonų. Vis dėlto jo gavyba šiuo metu nevykdoma dėl sudėtingų ir ekonomiškai nepalankių sąlygų.
Labai įdomus senovinis aukso gavybos metodas, vadinamas kailių metodu, praktikuotas maždaug 2000–3000 metų prieš mūsų erą. Jis buvo žinomas senovės Egipte, Mesopotamijoje ir kitose civilizacijose. Avių kailiai, naudojami kaip natūralūs filtrai, su pririštais akmenimis būdavo nuleidžiami į upę ir ant jų būdavo pilamas auksingas smėlis. Lengvos aukso smiltys nutekėdavo su vandeniu, didesni metalo gabalėliai likdavo vilnose. Kailius su juose likusiu auksu sudegindavo, pelenus suberdavo į indus ir plaudavo vandeniu. Nupylus drumzliną vandenį, indo dugne likdavo aukso.
