„Telia“ atstovas ryšiams su visuomene Audrius Stasiulaitis teigia, būtent populiariojo kultūroje ir galima pamatyti daugiausia taksofonų ir telefonų būdelių panaudojimo būdų.
Paliko ryškų pėdsaką istorijoje ir pop kultūroje
A.Stasiulaitis pasakoja, kad Berlyne XIX a. pabaigoje prasidėjusi viešųjų telefonų istorija tęsėsi iki pat šių dienų, nors pora paskutiniųjų dešimtmečių jų svarbą sparčiai mažėjo. Mokami monetiniai telefono aparatai buvo išrasti dar 1889 m. JAV, tačiau ypač populiarėti ėmė po Antrojo pasaulinio karo. Būtent tuomet JAV pradėtos įrenginėti naujoviškos stiklinės telefonų būdelės, kurias dažnai galima išvysti filmuose, komiksuose, muzikiniuose vaizdo klipuose.
„Pirmasis vienu iš D. Britanijos simbolių laikomos raudonosios telefono būdelės modelis buvo sukurtas 1921 m. ir taip pat netruko užimti svarbią vietą šios šalies žmonių gyvenime ir, žinoma, populiariojoje kultūroje. Lietuvoje pirmasis taksofonas įrengtas 1913 m. Vilniuje, o ketvirtajame dešimtmetyje ši ryšio priemonė ėmė plisti visoje šalyje. Taksofonų tinklo plėtra savo piką šalyje pasiekė 2000-aisiais, kai Lietuvoje veikė per 7,5 tūkst. viešųjų telefonų, o mokamus viešuosius telefonus galima išvysti ir lietuviškuose filmuose, serialuose, TV laidose“, – teigia „Telia“ atstovas.
Telefonų būdelė kaip vartai į kitus pasaulius
Anot A.Stasiulaičio telefono ryšys padeda įveikti atstumus, todėl nenuostabu, kad filmuose, literatūroje ar vaizdo žaidimuose telefono būdelės dažnai tampa savotišku portalu kelionėms laiku ar tarp skirtingų realybių. Pavyzdžiui, Hario Poterio pasaulyje raudonoji britiška telefono būdelė tampa būdu persikelti į Magijos ministeriją – Great Scotland Yard gatvėje esančioje būdelėje tereikia surinkti numerį 62442. Tiesa, nuvykę į šią Londono gatvę telefono būdelės nerasite – filmo kūrėjams ją teko „nupiešti“ kompiuterinės grafikos pagalba.
Kultiniame mokslinės fantastikos filme „Matrica“ telefono būdelės Keanu Reeves‘o personažui Neo ir jo bendražygiams tampa išėjimu iš simuliuojamos matricos realybės. Pirmojo „Matricos“ trilogijos dalis baigiasi būtent judrioje miesto gatvėje esančioje telefono būdelėje, kurioje nuskamba garsusis Neo kreipimasis į matricos šeimininkus: „Nežinau, kokia bus ateitis. Atėjau čia ne tam, kad pasakyčiau, kuo viskas baigsis. Atėjau čia tam, kad pasakyčiau, kaip viskas prasidės. Padėsiu šį telefono ragelį ir tuomet parodysiu šiems žmonės tai, ko nenorite, kad jie pamatytų...“. Šiandien Neo ištrūkti iš matricos būtų gerokai sunkiau, nes rasti veikiančią telefono būdelę ar antžeminio telefono liniją būtų ne taip paprasta.
Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje pasirodžiusiame kitame kultiniu laikomame filme „Nuostabus Bilo ir Tedo nuotykis“ dar vienam Keanu Reeves‘o personažui Tedui ir jo mokyklos draugui Bilui tenka gelbėti ateitį keliaujant laiku ne kuo kitu, o būtent telefono būdele. Dėl to telefono būdelę filme galima išvysti netikėčiausiuose istoriniuose kontekstuose – nuo senovės Graikijos iki Napoleono Prancūzijos ir Abraomo Linkolno laikų JAV. Kaip ir šiame filme, taip ir realiame šiandienos pasaulyje telefono būdelės vis labiau tampa anachronizmu.
Traukia monstrus, superherojus ir menininkus
Daugybė kino režisierių telefono būdelę yra panaudoję ir baimės ar įtampos atmosferai sukurti. Ribota ir uždara telefono būdelės erdvė tam puikiai tinka. Tad telefono būdelėse savo aukas kino filmuose dažnai užklumpa tiek įvairiausio plauko serijiniai žudikai, tiek piktavaliai anapusinio pasaulio gyventojai ir kitokie siaubūnai.
Matyt viena žymiausių siaubo scenų telefono būdelėje yra užfiksuota psichologinės įtampos meistro Alfredo Hitčkoko 1963 m. filme „Paukščiai“. Jame telefono būdelė filmo herojei Melanie tampa laikinu prieglobsčiu nuo pamišusių paukščių atakos. Iš jos Melanie bejėgiškai su siaubu akyse stebi aplink tvyrantį chaosą ir paukščių terorą.
„Telefono būdeles yra pamėgę ir superherojai, o visų prima, žinoma – Supermenas. Dažnai būtent klasikinėje amerikietiškoje telefono būdelėje iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis žurnalistas Kentas Klarkas, prireikus suskubti į pagalbą, akimirksniu tampa ypatingų galių turinčiu superherojumi, apie kurio nuotykius sukurta daugybė komiksų, animacinių ir vaidybinių filmų bei kompiuterinių žaidimų. Įdomu tai, kad telefono būdelės yra permatomos, tad ypatingos priedangos nesuteikia. Taigi neaišku, kodėl Supermenas persirengimui dažnai renkasi būtent šią vietą“, – dalinasi A.Stasiulaitis.
A.Stasiulaitis atkreipia dėmesį, kad netrūksta ir telefono būdelių panaudojimo mene pavyzdžių. Vienas iš jų – garsiojo gatvės meno atstovo Banksy darbas „Nugrimzdusi telefono būdelė“. Jame vaizduojama tarytum iš žemės išnyranti ikoniškoji britiška telefono būdelė. Britų kultūros simbolį menininkas išradingai panaudoja klausimams apie socialinę ir technologinę visuomenės raidą, pokyčius ir inertiškumą, kultūrinį dominavimą ir tapatumą kelti.
Toliau gyvuos ne tik populiariojoje kultūroje
Taksofonai ir telefonų būdelės populiarioje kultūroje, o tuo pačiu kolektyvinėje sąmonėje, egzistuos net ir šiai ryšio priemonei užleidus vietą pažangesnėms technologijoms. Be to, išradingi žmonės visame pasaulyje sugalvoja vis naujų telefono būdelių pritaikymo būdų. Nuo mini bibliotekų ar kavinių ir net naktinių klubų iki meno galerijų bei mobiliųjų įrenginių įkrovimo vietų – telefonų būdelės daugelyje šalių įvairiomis formomis tęsia savo gyvenimą.
Lietuvoje taip pat siekiama ilgą laiką neatsiejamais kasdienybės objektais buvusias taksofonų būdeles panaudoti netikėtoms naujoms paskirtims. „Telia“ organizuoja konkursą, kurio metu savo idėjas, kaip viešumoje panaudoti taksofonų būdeles, gali teikti kiekvienas.
