Gruodžio 21 diena pasižymėjo tuo, kad Seimo nariai, ypač garso ir audiovizaalinių kūrinių autoriai, atlikėjai,ir jų šeimų nariai (pavyzdžiui, A.Baukutė, L.Kernagis, D.Meiželytė-Svilienė, A.Nedzinskas, D.Teišerskytė, A.Valinskas) bei jų gerbėjai taip skubėjo priimti Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) pataisas dėl tuščių laikmenų apmokestinimo, kad net nepastebėjo, kaip ta pačia pataisa į įstatymo užribį nubloškė visas elektronines knygas, elektroninius žurnalus, elektroninius laikraščius.
Pagal dabar priimto ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalį „be kūrinio autoriaus arba kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui nekomerciniais tikslais leidžiama atgaminti teisėtai išleisto ar viešai paskelbto kūrinio egzempliorių“. Elektroninės knygos priskiriamos būtent šiam punktui, nes kūrinių kopijavimas popieriuje ir panašiose į popierių laikmenose aptariamas 20(1) straipsnyje: leidžiama kopijuoti tik nedidelę spausdintos knygos dalį (arba mažą kūrinį), o už kopijavimą numatyta kompensacija, kurią moka kopijavimo reprografijos būdu paslaugų teikėjai.
 |
| Asm. archyvo nuotr./Lietuvos informatikos mokytojų asociacijos narys Aidas Žandaris. |
Tad galima padėkoti Seimui už šventinę dovaną Lietuvos piliečiams – fiziniams asmenims. Būtent jiems „išimtinai savo asmeniniam naudojimui nekomerciniais tikslais“ Seimas leido kopijuoti visas elektronines knygas. Gal kažką ne taip supratome? Pažiūrėkime į ką tik „iškeptą“ įstatymą.
20 straipsnio 3 dalyje išvardintos išimtys – nurodyta, ko negalima kopijuoti iš pirmoje dalyje įvardintų kūrinių. Elektroninių knygų ten nėra.
Draudžiama kopijuoti tik architektūros kūrinius pastatų ar kitokių statinių pavidalu, kompiuterių programas ir duomenų bazes. Vadinasi elektronines, knygas fiziniai asmenys asmeniniam naudojimui gali kopijuoti. Ir be jokių ribojimų, svarbu tik nedaryti iš to kopijavimo jokios komercijos.
Taigi galima „pasidžiaugti“ – įstatymiškai įtvirtinta, kad piratavimo sąvoka Lietuvoje susiaurėjo iki kompiuterių programų ir duomenų bazių. Visų kitų kūrinių elektronine forma kopijavimas – tai įstatymu leidžiamas kopijavimas asmeniniams poreikiams nekomerciniais tikslais.
Liko paskutinis klausimas apie elektroninius leidinius. Gal bent numatytas teisingas atlygis el. knygų autoriams už tokią puikią dovaną fiziniams asmenims? Deja, ne. Nepriklauso jokios kompensacijos nei el. knygų autoriams, nei jų dailininkams, nei leidėjams. Naujojo ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalyje labai aiškiai pasakyta, kad kompensacija priklauso tik už „audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais“.
Šio straipsnio pabaigoje patikslinama, kam ir kaip padalijamas tuščių laikmenų mokestis: 25 proc. „skiriama kūrybinės veiklos programoms ir autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programoms“, neapibrėžta dalis – „kolektyvinio administravimo asociacijų išlaidas kompensaciniam atlyginimui surinkti, paskirstyti bei grąžinti“ (paprastai būna daugiau kaip 30 proc. ir jį pasilieka sau LATGA-A, AGATA ir pan. asociacijos). Kas liks, bus padalijama muzikinių ir audiovizualinių kūrinių autoriams, atlikėjams ir fonogramų gamintojams (po lygiai).
Baigiant tegalima dzūkiškai „pasidzyviti“, kad nei Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus darbuotojai, nei įstatymo projektą svarsčiusių Seimo komitetų nariai, nei balsavusieji „už“ Seimo nariai iki šiol nėra girdėję apie XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios intelektinį produktą – elektroninę knygą. Drįstu teigti, kad Lietuva vienintelė pasaulyje nusprendė, kad elektroninės knygos – visaliaudinė nuosavybė. Bent tuo esame išskirtiniai.
