Taip LRT radijui sako Vilniaus universiteto profesorė Gražina Tautvaišienė, vadovaujanti Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Tačiau žinoma kanadiečių žurnalistė Naomi Klein įsitikinusi, kad globėjiškas požiūris į Žemę mums gali būti ir pavojingas.
1968 m. Kalėdų išvakarėse trys amerikiečių astronautai Frankas Bormanas, Jimas Lovellas ir naujokas Wiliamas Andersas skrieja aplink Mėnulį.
Jų užduotis – fotografuoti jo paviršių. Misijos vadui keičiant erdvėlaivio padėtį, W.Andersas virš atsivėrusio Mėnulio horizonto pamato melsvą taškelį.
„O Dieve, pažiūrėkite į tą vaizdą! Ten Žemė kyla. Kaip gražu“, – NASA archyviniame įraše girdėti jo reakcija.
Netrukus jis paprašo spalvotos juostos. Kol kolega ieško, jis ragina paskubėti. Bet, erdvėlaiviui toliau sukantis, Žemė dingsta iš akiračio. „Man regis, nespėjome“, – su nusivylimu balse sako B. Andersas.
Tačiau netrukus Žemė pasirodo vėl ir astronautai susiginčija, kuris padarys geresnį kadrą. Taip gimsta pirmoji Žemės nuotrauka iš kosmoso, kurios istorinės reikšmės jie tuomet net neįtarė.
„Pamatyti kitą Mėnulio pusę ir jo paviršių iš arti buvo labai jaudinantis dalykas, bet, žvelgiant atgal, iš tiesų nuostabiausia buvo pamatyti Žemę iš Mėnulio“, – taip prieš trejus metus amerikiečių visuomeninio radijo laidai „BackStory“ pasakojo pats W. Andersas, jau į 9-ąją dešimtį įkopęs buvęs astronautas.
Pasak jo, fotografo pareigos jam teko atsitiktinai: „Pirmą kartą Žemę pamačiau, kai skridome į Mėnulį. Mums tolstant, ji traukėsi, žvelgiant iš Mėnulio ji yra maždaug kumščio dydžio – nedidelė. Man iškart įspūdį padarė tai, kad mūsų planeta fiziškai tokia maža. Tačiau ji mums labai svarbi, todėl turėtume ja geriau rūpintis.“
Astronautas pasakojo, kad, žiūrėdamas į Žemę iš Mėnulio, galvojo ne tik apie tai, kokia ji maža. Palyginti su negyvu ir netvarkingu Mėnuliu, Žemė atrodė spalvinga ir pilna gyvybės. Kartu astronautas sakė suvokęs, kad žmogus nėra visatos centras ir kokie beprasmiai visi karai bei konfliktai.
Vienišos ir trapios planetos Žemės simboliškumas nesumenko
Vėliau W. Andersui antrino daugybė mokslininkų, filosofų ir rašytojų. Nuotrauka „Tekanti Žemė“ įtraukta į 100 įtakingiausių visų laikų nuotraukų sąrašą. Jos atsiradimo istorija pasakojama kartu su 7-ojo dešimtmečio pabaigos hipių, rokenrolo, seksualinės revoliucijos, aplinkosaugos ir žmogaus teisių judėjimo istorijomis.
„Mes, gyvendami čia, Žemėje, kovodami už savo būvį, gal per retai pagalvodavome apie mūsų Žemės trapumą. Būtent neaprėpiamas juodo dangaus gilumas parodo, kokioje aplinkoje mes skriejame“, – sako Vilniaus universiteto profesorė Gražina Tautvaišienė, vadovaujanti Teorinės fizikos ir astronomijos institutui.
Anot jos, kaip kosminė aplinka gali paveikti žmones, tyrinėja astronomai, bet patiems žmonėms savo ruožtu reikia susirūpinti, kaip saugoti savo Žemę.
„Taigi ši nuotrauka buvo postūmis filosofiškai pažvelgti į mus supantį pasaulį, į save pačius ir įvertinti savo veiklą“, – pastebi G. Tautvaišienė.
Profesorė nė kiek nesistebi, kad, praėjus pusšimčiui visatos tyrinėjimo metų, vienišos ir trapios planetos Žemės simboliškumas nesumenko.
„Aš net sakyčiau atvirkščiai. Anksčiau, kai turėjo mažiau žinių, žmonės galvojo, kad nieko tokio, gal surasime kitą planetą, nuskrisime į Marsą ar dar kažkur ir ten gyvensime, jei čia pasibaigs resursai, arba nuskrisime ten ir pasikasime, ko mums trūksta. Sakyčiau, kad atsakomybės jausmo buvo mažiau“, – svarsto mokslininkė.
Dabar, priduria ji, mes turime daug daugiau žinių, Saulės sistema gana gerai ištyrinėta, buvo daug kosminių misijų, dabar turime duomenų, kad ir kitos žvaigždės turi planetas ir planetų sistemas: „Bet dabar mes žinome ir tai, kad rasti kitą planetą, kurioje būtų mums reikalinga atmosfera, kurioje būtų vanduo, nepavyksta, nors jau ir pora tūkstančių planetų prie kitų žvaigždžių rasta.“
Žmonės apgaudinėja save
Nors Žemės nuotrauka dažniausiai apeliuojama į būtinybę ja rūpintis, yra ir kitokių interpretacijų. Rašytojas Kurtas Vonnegutas kažkada ironizavo, kad Žemė toje nuotraukoje atrodo tokia švari, negali įžiūrėti nei jokių alkanų ir piktų žemiečių, nei dūmų, nei atliekų, nei šiukšlių, nei įmantrios ginkluotės.
O žinoma kanadiečių žurnalistė ir aktyvistė Naomi Klein įsitikinusi, kad globėjiškas požiūris gali būti ir pavojingas. Naujausioje savo knygoje „Tai viską keičia“ ji sako, kad, prisiimdami ypatingą Žemės gynėjų vaidmenį, žmonės apgaudinėja save.
„Tai mes žmonės esame trapūs ir pažeidžiami, o Žemė yra energinga, galinga ir laiko mus savo rankose. Kalbant pragmatiškai, reikia ne tiek gelbėti Žemę nuo mūsų, kiek išsigelbėti patiems nuo Žemės, kuri, pernelyg mūsų nukamuota, gali mus užversti, sudeginti ir visiškai mūsų atsikratyti“, – rašo N. Klein.
Visgi, kaip patikino profesorė G.Tautvaišienė, nors tikimybė, kad į Žemę panašių planetų visatoje yra, didelė, nukeliauti ten vilčių tėra nedaug: „Mes nesame visko ištyrinėję, taigi tokia vieta galėtų būti. Bet jau dabar mes galime pasakyti, kad iki tokios planetos tikrai užtruktų nuskristi.“
