Tačiau žmonija be reikalo nusivylė kaitrinėmis lemputėmis: dėl jų neilgo veikimo kalta ne technologija, o gamintojų sąmokslas. Taip ne tik verslininkai galėjo daugiau uždirbti, pardavinėdami prastesnius produktus, bet ir padėtas šiuolaikinės vartojimo ekonomikos pagrindas. Įprastos lemputės istorijos paslaptis pasakoja „New Yorker“.
Visiems, keikiantiems kaitrinių lempučių trumpą veikimą, derėtų žvilgtelėti į Guinnesso rekordų knygą. Ten aprašyta lemputė, Livermoore'o (Kalifornija) gaisrinės valdyboje spingsinti nuo 1901 metų. Degdama beveik nepertraukiamai štai jau 115 metų, ji „prisuko“ daugiau nei milijoną valandų. Šią lemputę pagamino firma „Shelby Electric“ iš Ohajo valstijos ir jos anglinis siūlelis yra beveik tokio storio (~žmogaus plauko), kaip ir jos šiuolaikinių palikuonių volframinis siūlelis.
Tačiau dabartinės lempos, kartais perdegančios vos po kelių mėnesių, gyvuoja gerokai trumpiau, nei lemputės, švietusios prieš šimtmetį, trečiojo dešimtmečio pradžioje. Toks didelis veikimo laiko sutrumpėjimas įvyko 1924 metais. Būtent tada stambiausi apšvietimo prietaisų gamintojai – tarp kurių olandų „Philips“, vokiečių „Osram“, prancūzų „Compagnie des Lampes“, amerikiečių „General Electric“ – nusprendė, kad pernelyg gerai yra blogai.
Prieš naujus metus, gruodžio 23 dieną, pramonės atstovai susitiko Šveicarijoje ir įsteigė „Phoebus“ kartelį (Fèbas (gr. Phoibos), dievo Apolono kitas vardas, sen. graikų kalba – „šviesą nešantis“) – galbūt pirmąjį pasaulyje tokių didelių kompanijų. Kadangi trečiojo dešimtmečio viduryje lemputės tarnaudavo taip ilgai, kad kėlė pavojų pelnui, jie susitarė sutrumpinti produkto veikimo laiką beveik perpus – iki tūkstančio valandų. Tokios staigios permainos ir didesnė lempučių kaina visuomenei aiškinta geresne kokybe ir didesniu šviesumu, tačiau dabar tyrėjai įsitikinę, kad tikroji priežastis buvo pelno siekis. „Phoebus“ pradėjo modelį, paskui pavadintą „suplanuotu senėjimu“.
Lempučių gamintojų susitarimą būtų galima laikyti savanaudiškų piktavalių sąmokslu. Visgi, kaip rašo „New Yorker“, suplanuotas senėjimas tapo koncepcija, kurią sveikino žymiausi to meto ekonomistai. Iki XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos šis modelis taip išpopuliarėjo, kad vienas iš „Lehman Brothers“ partnerių senėjimą pavadino amerikietiškojo verslo „naujuoju dievu“. Jis rašė: „Turime pakeisti Amerikos poreikių kultūrą į norų kultūrą. Reikia išmokyti žmones norėti naujų daiktų dar kol tarnauja senieji.“
Suplanuoto senėjimo koncepcija radosi ne šiaip sau: ketvirtajame dešimtmetyje ekonomistai ragino ja įveikti, – nei daugiau, nei mažiau, Didžiąja ekonomine krize. Tačiau, kai krizė baigėsi, modelis taip paprastai niekur nedingo – jis tapo visos dabartinės vartojimo ekonomikos pagrindu. Iki šiol planuojamas senėjimas naudojamas beveik viskam, ką perka vartotojai, o šią strategiją palaikantys argumentai skambėjo ir per pastarąją, 2007–2008 metų, finansų krizę JAV.
Paradoksalu, kad naują vartojimo modelį pradėjo lemputės – ir jos gali jį pabaigti. Šiuolaikiniai LED šviestukai, tikriausiai pirmasis XXI amžiaus plataus vartojimo produktas, kuris gali nepaklusti suplanuotam senėjimui. Jis veikia ne tūkstantį, o 20–25 tūkstančius valandų ir net ilgiau, o tai reiškia, kad šiandien nupirktas LED šviestukas įprasto naudojimo režimu gali tarnauti 40 metų.
Tačiau, kaip ir prieš šimtą metų, tokioms lemputėms kyla problema. Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio bendrovės nežinojo, kaip išgyventi, gaminant ilgalaikes prekes, dabartinės kompanijos tokių žinių irgi neturi. Produktas, veiksiantis daug metų ar net dešimtmečių, – nuostabu, tačiau verslo modelio, kuriuo remiantis, tokį produktą apsimokėtų gaminti, panašu, taip ir neatsirado, pažymi „New Yorker“.
Nors LED lempų rinka, prognozuojama, šiais metais sieks 38 mlrd. JAV dolerių, dabartiniai gamintojai jau turi susimąstyti apie išlikimą, kai rinka bus prisotinta ir pardavimų apimtys ims trauktis. Ekspertų nuomone, kurią pateikia „New Yorker“, jie turi dvi išeitis: arba pradėti gaminti pigesnius, trumpiau veikiančius produktus (vėl), arba trauktis iš šio verslo. Pramonės banginiai, panašu, labiau linkę pasinaudoti antrąja: ir „Philips“, ir „Osram“, ir „General Electric“ jau išskyrė plataus vartojimo klasės lempučių gamybą į atskiras struktūras, kurias bus lengva parduoti. Tuo tarpu pagrindinės kompanijos telkiasi į verslui skirtą apšvietimą ir šviesos diodus visokiems išmaniesiems prietaisams.
Jei LED lempų gamintojų verslo modelis vėl apsiribos pigesnių, bet trumpiau veikiančių produktų gaminimu, vadinasi, technologija, galėjusi padovanoti daugkartinio naudojimo kultūrą, atguls į brolišką šios kultūros aukų kapą.
Bet ar istorija pasikartos? Atsakymas galėtų būti teigiamas, jei ne vienas „bet“: gyvybingas ekonominis modelis ilgai tarnaujančioms prekėms dabar laikomas būtina ekologinio tvarumo sąlyga, o rūpinimąsi ekologija dabar deklaruoja visos išsivysčiusios šalys.
Ilgo gyvenimo ciklo produktai egzistuoja, tačiau jie nėra pigūs, tad lieka nišiniai. Norint ilgai grojančius produktus paversti „lemputėmis“ – tai, kas būtų išties masiška, prieinama visiems ir kiekvienam, – reikia aktyvaus politikų įsikišimo. Juk, galų gale, svarstymai, kad ilgai tarnaujantys gaminiai ne tik nekenkia verslui, o netgi atvirkščiai, leidžia nustatyti aukštesnes kainas, samdyti daugiau žmonių, vystyti remonto ir aptarnavimo paslaugas, mažina žmonijos kuriamų atliekų apimtis, vyksta jau gerus tris dešimtmečius.
2015 metais aplinkosaugos organizacijų konsorciumas, kuriame dalyvauja ir Europos vyriausybinės agentūros, paragino pasaulį gaminti ilgiau tarnaujančius gaminius. 2016 metais Europos parlamentas paskelbė pranešimą apie tokių prekių privalumus verslui ir vartotojams.
Tačiau iki šiol nė viena šalis nesugebėjo atskirti ekonomikos augimo nuo įtakos aplinkai. Nepaisant viso energetiškai efektyvių, perdirbamų, biologiškai skaidžių ir netoksiškų prekių populiarumo, resursų naudojimas tebeauga, žmonija ir gamtos teršimas tebėra neatskiriamai susiję. Norint tai pakeisti, vien įstatymų nepakaks – teks keisti pačią vartojimo kultūrą. Nors dabar klesti mada „kasdien kas nors naujo“, ateityje, kad viskas pavyktų, užuot norėję „naujausio ir paskiausio“, turėsime vertinti „sena, bet geriausia“. Tai ir yra sudėtingiausia kliūtis, kurią prieš šimtą metų vartojimo visuomenei sukūrė kartelis „Phoebus“.
