Tačiau pastaraisiais metais mokslininkai ir aktyvistai nurodo dar vieną grėsmę valstybės gerovei — dirvos dubimą. Jis vyksta sparčiau, nei manyta. Pagrindine to priežastimi irgi laikomas globalus atšilimas. Kaip su tuo kovos viena iš progresyviausių ir turtingiausių Europos šalių?
Nyderlandai nepajėgūs įvykdyti įsipareigojimą iki šių metų pabaigos sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių (ŠES) dujų emisijas. Tai pripažįsta vyriausybę konsultuojanti Nyderlandų aplinkos apsaugos vertinimo agentūra PBL. 2019-ųjų metų gruodį ekoaktyvistai per teismą (bylos nagrinėjimas prasidėjo dar 2015-ais) įpareigojo vyriausybę iki 2020 metų pabaigos sumažinti ŠES dujų emisijas bent 25 proc., lyginant su 1990 metų emisijų lygiu. Ši byla tapo pirmąja sėkminga ekologine akcija, pasitelkiant privačius teisininkus, taip pat pirmąja byla, kai nutarimą sumažinti CO₂ emisijas paskelbė teismas.
Tačiau šalyje iki šiol nėra vieningo judėjimo, kuris užsiimtų ne mažiau aktualia dirvos sėdimo problema. Nacionaliniu lygiu su šios problemos sprendimu susijusios bent keturios ministerijos, tačiau nė viena nepageidauja užsikrauti išlaidų naštos. „Mes tiesiog nežinome, kas turi imtis vadovauti šiai kovai“, — sako PBL atstovas Gertas Janas van den Bornas, pažymėdamas, kad pastaruoju metu iniciatyvą visgi ėmė reikšti Žemės ūkio, gamtos ir produktų kokybės ministerija.
Planas „Delta“
Nuo senų senovės Nyderlandai didžiąja dalimi buvo durpių pelkės ir žmonėms gyventi buvo tinkamos tik retos, aukščiau iškilusios kalvos. Ilgainiui olandai išvystė sudėtingą vandens ūkį, kurio principus perima panašių problemų kamuojamos šalys. Regioninės vandens tiekimo įmonės – kai kurios iš jų įsteigtos dar XIII amžiuje, – nuo valstybės nepriklauso; valdymo organai užmezgė glaudžius ryšius su mokslo bendruomene, įvairūs institutai aktyviai bendradarbiauja.
Olandų pasididžiavimas ir pripažintas inžinerijos stebuklas – potvynių atitvarai, iš kurių stambiausi – 1997 metais užbaigti Maeslantkering „uosto vartai“ ir Oosterscheldekering pylimas tarp salų. Jie yra dalis didžiulio „Deltawerken“ plano dalis. Planas buvo suformuotas praėjusio amžiaus viduryje po itin stipraus potvynio, nusinešusio beveik 2 tūkstančių žmonių gyvybes. Vykdant šį projektą, buvo sukonstruota 13 dambų, šliuzų ir bangolaužių.
Tačiau remiantis Nyderlandų vyriausybės duomenimis, esančios apsaugos nuo jūros priemonės bus efektyvios tik iki 2050 metų. Jų statyba ir tobulinimas vyksta lėtai: per 30 kovos su potvyniais metų šalis išmoko tvarkytis su jūros lygio pakilimu vos 40 cm.
Problema Nr. 1 — jūros lygio kilimas
Pačios didžiausios Nyderlandams grėsmę keliančios problemos priežastis yra globalus atšilimas ir ledų tirpimas. Tarpvyriausybinė JTO kovos su klimato kaita taryba (IPCC) 2019 metų rugsėjį publikuotame pranešime prognozuoja, kad iki 2100 metų vandenynų lygios pakils 30–60 cm aukščiau dabartinio, net jei šalys pasistengs įgyvendinti Paryžiaus susitarime prisiimtus CO₂ emisijų sumažinimo įsipareigojimus. Jei emisijos liks dabartinio lygio, IPCC numato, kad iki 2100 metų jūros lygis išaugs 84 cm, o iki 2300 metų — 5,4 m.
Kylantis jūros lygis sukelia „sniego kamuolio“ efektą. Išskirtos ŠES dujos stiprina globalų atšilimą, o tirpdamas vanduo padeda tirpdyti likusį ledą. Antarktidos ledo skydas toks didelis, kad gravitaciškai veikia vandenynus: jam tirpstant, vanduo trauksis nuo Pietų ašigalio visomis kryptimis, taip papildomai keldamas vandens lygį.
„Jau prarasta beveik pusė Arkties ledų, Grenlandijos ir Antarktidos ledo danga netenka masės, taip gerokai sustiprindami jūros lygio kilimą. Kažkuriuo momentu toks procesas tampa nebegrįžtamas, todėl reikia būti labai atsargiais ir to lūžio taško neperžengti, nes tai reikštų jūros lygio pakilimą keliais metrais, o su tuo Nyderlandai nesusitvarkys“, – sako Michielis van den Broeke, Utrechto universiteto poliarinės meteorologijos profesorius.
Palydovų duomenys patvirtina globalų vandenynų lygio kilimą: XX amžiuje vidutinis jo kilimo greitis buvo mažiau nei 2 mm per metus, XXI amžiaus pradžioje pasiekė 3 mm greitį, o per per pastaruosius 10 metų išaugo iki 4,3 mm per metus. Jūros lygis tebekyla, tačiau kol kas ne visai aišku, kokiu greičiu.
Problema Nr. 2 — dirvos smukimas
Paviršius leistis gali dėl natūralių priežasčių: apie 0,3 mm per metus — normalus plokščių judėjimo greitis daugelyje regionų, tvirtina Gilles'is Erkensas, nepriklausomo tyrimų instituto „Deltares“ vyr. geologas. Tačiau šį procesą veikia ir žmogaus veikla: gamtos išteklių (vandens, dujų) gavyba; papildomas pastatų ir kelių svoris; drenažas, kuris skatina durpių atsivėrimą, dėl ko jos, reaguodamos su oro deguonimi, ỹra.
Dabar durpynai Nyderlanduose tesudaro 9 proc. sausumos — dėl žemės ūkio, didėjančių ganyklų ir statybų. Tačiau didelėje šalies dalyje po durpėmis glūdi smėlis ir molis. Jie džiūsta ir susispaudžia lėčiau nei durpės, bet ilgainiui taip pat pažemės.
2016 metų PBL ataskaitoje nurodoma, kad bendra žemės smukimo žala pastatams ir infrastruktūrai iki 2050 metų gali pasiekti 5 milijardus eurų. Reikia atsiminti, kad Nyderlanduose gyventojų tankumas yra vienas didžiausių Europoje. Grunto smukimas didžiausią grėsmę kelia šalies vakarinei ir šiaurinei daliai. Vakarinėje Nyderlandų dalyje gyvena maždaug 9 milijonai žmonių, o tai daugiau nei pusė visų Nyderlandų gyventojų.
2019 metais Nyderlandų mokslinių tyrimų organizacija grunto sėdimo greičiui nustatyti skyrė 5 milijonus eurų. Birželio mėnesį Infrastruktūros ir aplinkos ministerija parlamentui nusiuntė laišką, kuriame oficialiai reikalaujama problemą iškelti į vyriausybinį lygmenį. Tačiau tolesnių veiksmų imtasi nebuvo.
„Klimato kaitos sukeliamas jūros lygio kilimas – didelė Nyderlandų problema. Tačiau per kitus 100 metų rimtesniu šalies galvasopiu taps dirvos smukimas“, – pažymi G.Erkensas.
Geriausias sprendimas – palikti žemę?
2019 metais Nyderlandų vyriausybė situacijai stebėti ir potencialiems sprendimams kurti sudarė ekspertų grupę , pavadintą „Sea Level Rise Knowledge Programme“. Grupė nagrinėja keturis pagrindinius scenarijus, o jai vadovauja Marjolijn Haasnoot, ekologė iš Utrechto universiteto. Pagal pirmus du scenarijus – „Atvira gynyba“ ir „Uždara gynyba“ — būtų atveriami arba užveriami bangolaužiai.
Trečias scenarijus – puolamasis: Nyderlandai ima papildomą žemę iš jūros ir stato salas. „Tai nėra geriausia idėja. Salos padės atremti bangas, tačiau jas reikia statyti aukštai virš jūros lygio ir sujungti su sausuma, taip apsaugant ją nuo jūros lygio kilimo ilguoju laikotarpiu. Galiausiai teks pumpuoti upes iš žemos deltos, kas dar pakels jūros vandenis“, – svarsto M.Haasnoot.
Paskutinis variantas – „Susitaikymas“ – būtų atsitraukimas. Reikia nuspręsti, kurias šalies dalis galima apleisti ir grąžinti jūrai, kad būtų išgelbėtos likusios. Pagal šį planą būtų statomos naujos dambos ir pumpuojamas vanduo, taip pat kuriamos sąmoningo užtvindymo zonos. Kai kuriuos pastatus būtų galima daryti plaukiojančius, likusius — pakelti ant polių ir tradicinių dirbtinių kalvų, kuriomis naudotasi nuo senų laikų — terpų. Centrinė ir šiaurinė šalies dalis liktų paviršiuje ir virstų nauja sausuma. Likusios teritorijos bus taip tankiai apgyvendintos, kad žmonėms teks persikelti į užsienį.
Beje, M.Haasnoot nemano, kad atsitraukimo plano teks imtis per artimiausius 100 metų, tačiau įspėja, kad kiti variantai gali labiau pakenkti, nei padėti. Galiausiai viską apspręs vieno ar kito scenarijaus sąnaudų ir naudos santykis. Jei Nyderlandai visgi ryšis atsitraukti, kaip tokį planą reikėtų įgyvendinti, patiriant kuo mažesnius nuostolius? Utrechto universiteto pajūrio dinamikos, užliejamų sistemų ir pasaulinių pokyčių asoc. prof. Kimas Cohenas turi pasiūlymą: per 50 metų palaipsniui teks mažinti paliekamų žemių hipotekos kainas, o mokyklose įvesti antrą privalomą kalbą — vokiečių.
