„Niekada nemačiau nieko panašaus. Tai kėlė didelį susirūpinimą, nes tai buvo labai nenatūralu, tai visiškai išėjo už mano patirties lauko ribų“, – sakė Karališkojo veterinarijos koledžo (JK) laukinės gyvūnijos veterinarijos profesorius Richardas Kockas.
Vėliau nustatyta, kad visos nugaišusios antilopės buvo užsikrėtusios bakterijomis, kurios sukelia kraujo užkrėtimą ir vidinį kraujavimą (hemoraginę septicemiją). O dabar naujo tyrimo duomenys parodė, kad infekcijos protrūkyje itin svarbų vaidmenį atliko neįprastai šilti ir drėgni orai.
Mokslininkai analizavo istorinius duomenis apie kitus masinius saigų išmirimus nuo 1980 metų ir išsiaiškino, kad visų išmirimų atvejais orai būdavo šiltesni bei drėgnesni už įprastinius. O tai šiai ir taip jau link išnykimo ribos greitai judančiai rūšiai (Pasaulinės gamtos apsaugos organizacijos klasifikacijoje saigos pažymėtos kaip esančios ties visiško išnykimo riba) nežada nieko gero. Dėl pasaulinio atšilimo tokių masinių išgaišimų tikimybė ateityje tik didės. Savo išvadas jie pateikė moksliniame žurnale „Science Advances“ publikuotame straipsnyje.
Saigos, kurios dėl savo mėsingos nosies šiek tiek primena „Žvaigždžių karų“ pasaulių gerbėjams žinomus tauntaunus, gyvena centrinės Azijos stepėse ir pievose – nuo Mongolijos iki pat Vengrijos. Nuo tų laikų, kai po žemę dar vaikščiojo mamutai, žinomos antilopės dėl prarandamų gyvenamųjų teritorijų, medžioklės, o dabar ir tokių masinių išgaišimų dabar atsidūrė labai nepavydėtinoje padėtyje. „Kai kitos gyvūnų rūšys išnyko, saigos sugebėjo išlikti iki šių dienų“, – teigė R.Kockas, vienas iš tyrimo autorių. Storas šių antilopių kailis ir mėsingos nosys, sušildančios orą iki jam patenkant į plaučius, padėjo šiems gyvūnams puikiai prisitaikyti prie itin šaltų Azijos stepių žiemų.
2015 m. pavasarį, kai antilopės susibūrė prieš atsivedant jauniklius, įvyko staigus infekcinės ligos protrūkis, išnaikinęs milžinišką saigų dalį Kazachstane – apie 90 proc. vietinės populiacijos. Tokie masiniai kanopinių gyvūnų išgaišimai nėra visiškai negirdėti: taip yra nutikę Mongolijos gazelėms, antilopėms gnu, baltauodegiams elniams. Tačiau 2015 m. išgaišimas apstulbino savo mastu, sako R.Kockas. Kaimenėse, kuriose įsisuko infekcija, išgaišo absoliučiai visi gyvūnai iki vieno – tai yra neįtikėtina. „Kai išgaišta visi, tai naudos negauna nei bakterijos, nei gyvūnai. Tame nėra biologinės prasmės“, – sakė veterinarijos profesorius.
Gamtosaugininkė Eleanor Jane Milner-Gulland, pastaruosius 25 metus dirbanti su saigomis, teigia, kad šis masinis išgaišimas biologus sukrėtė. Ji prisimena savo reakciją, kai pirmą kartą pamatė Kazachstano stepių, nuklotų antilopių lavonais, nuotraukas: „Buvo siaubinga“. Antilopių gyvybę nusinešė bakterijos, vadinamos Pasteurella multocida ir natūraliai tarpstančios gomurio migdole. Tačiau dėl kažkokios priežasties bakterija išplito už savo natūralios terpės ribų, susargdino ir nugaišino gyvūnus.
Besiaiškindami, ką kaltinti dėl tokio bakterijos išplitimo, R.Kockas, E.J.Milner-Gulland ir jų kolegos analizavo milžiniškus kiekius istorinių duomenų apie saigas, taip pat palydovines nuotraukas ir klimatologinius duomenis. 1981 m. išgaišo 70 tūkst. saigų – apie 15 proc. populiacijos, buvusios Kazachstano Betpak-Dala regione. 1988 m. žuvo 270 tūkst antilopių – 73 proc. regioninės populiacijos. Duomenys parodė, kad kelias dienas prieš infekcijos protrūkius oro drėgnumas buvo didesnis už įprastinį – viršijo 80 procentų, o vidutinė žemiausia paros temperatūra taip pat buvo aukštesnė už normą – ypač didelis skirtumas buvo 2015 metais.
Anot R.Kocko, sunku nusakyti tikslų mechanizmą, kaip oro šiluma ir drėgmė paskatino tarpti antilopių gomuryje gyvenančias bakterijas. Gali būti, kad tokios sąlygos buvo labai palankios bakterijoms sparčiai daugintis, tačiau norint tai patvirtinti reikia atlikti kitokius tyrimus. Taip pat nėra žinoma, ar dėl 2015 metų išgaišimo galima kaltinti klimato kaitos tendenciją. Klimato modeliai nėra pakankamai tikslūs, kad leistų pasakyti, ar klimato kaita turi įtakos konkretiems meteorologiniams reiškiniams konkrečiuose regionuose, tačiau bendra tendencija akivaizdi: planeta šyla, ir tai kelia susirūpinimą.
Lyginant su 1880 metais, vidutinė pasaulinė temperatūra jau pakilo apie 0,85 ºC, ir to pakanka, kad būtų daroma įtaka saigų populiacijai, sako E.J.Milner-Gulland. Vien per pastaruosius 40 metų teritorijos, kuriose antilopės linkę atsivesti jauniklius, persislinko šiauriau. O kadangi panašu, jog egzistuoja ryšys tarp atšilimo ir išgaišimų, labai tikėtina, kad ateityje tokių nemalonių reiškinių bus ir daugiau, sako R.Kockas. „Kyla klausimas – ar tai sukels rūšies išnykimą? Manau, grėsmė didelė“, – sakė profesorius.
Vienas iš būdų išsaugoti rūšį – užtikrinti, kad jų populiacijos būtų stiprios ir sveikos, kad protrūkio atveju išgyventų daugiau gyvūnų. Tai reikštų, kad reikalinga aktyvesnė kova su brakonieriavimu ir kad antilopėms reikia užleisti daugiau erdvės, daugiau laisvės migruoti tarp pievų. Bet E.J.Milner-Gulland pastebi, kad saigų populiacijos pasižymi gebėjimu greitai pasidauginti: patelės jauniklių gali susilaukti būdamos vos vienerių metų, o naujagimiai būna pakankamai išsivystę, kad galėtų bėgti ir neatsilikti nuo migruojančios kaimenės.
Taigi, šie fantastinius filmus primenantys gyvūnai dar turi vilties išgyventi.
