SUNY Optometrijos koledžo profesorius, regos mokslininkas Benas Backusas aiškina: „Pirmas dalykas, kurį galima pastebėti besisukančiose gyvatėse, yra tai, kad judesys sustoja, jei žiūrite tik į vieną vaizdo dalį. Kita vertus, jei žiūrėsite aplink, judesys nesustos. Taigi akių judesiai yra svarbūs.
Tačiau iliuzinį judėjimą iš tikrųjų sukelia ne vaizdo judėjimas per tinklainę. Vietoj to svarbu, kad vaizdas kartkartėmis atsidurtų skirtingose tinklainės vietose. Iš tikrųjų trumpai blykstelėjęs besisukančių gyvatėlių vaizdas atrodo besisukantis kaip pašėlęs, net jei nėra laiko judinti akį per vaizdą.“
Taigi iliuzija yra susijusi su vaizdo apdorojimu, kuris vyksta, kai vaizdas pirmą kartą patenka į tinklainę tam tikroje vietoje ir siunčia signalus į smegenų regos žievę, taip pat su spalvų kaita (juoda, mėlyna, balta, geltona), kuri lemia sukimosi kryptį, rašo NPR
2005 m. žurnale „Journal of Vision“ paskelbtas tyrimas aiškina, kad daugumos žmonių regos sistemos yra linkusios daryti išvadą apie judėjimą pasikartojančiuose asimetriškuose raštuose kaip šis. Toks vaizdas dirgina nervų sistemą taip, kaip įprastai dirgina judantys objektai, rašo „Live Science“. Todėl ir matome judančias gyvates.
