Uoslės ir skonio praradimas įprastai yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių viršutinių kvėpavimo takų virusinių infekcijų (slogos, sinusito ir panašių ligų) simptomas. Taip pat žinoma, kad kiti įvairūs koronavirusai, kurie nėra mirtini (t. y., nėra SARS-CoV-2, SARS ar MERS virusai) gali sukelti „paprastą“ slogą ir uoslės praradimą.
Dažniausiai uoslės pojūtis grįžta kartu su ligos simptomų mažėjimu, nes dažniausiai kvapo nejuntame dėl to, kad mūsų nosis būna užsikimšusi ir dėl to „kvapniosios“ molekulės neturi galimybės pasiekti mūsų uoslės receptorių, esančių giliai nosyje. Bet pasitaiko atvejų, kai uoslės praradimas (anosmija) trunka mėnesiais ar net metais.
Visgi naujajam koronavirusui toks uoslės praradimo paaiškinimas nėra tinkamas – daugybė žmonių, susirgusių simptomine COVID-19 forma, skundėsi, kad staiga prarado skonio ir uoslės pojūtį, bet po savaitės ar dviejų šis pojūtis staigiai grįžo. Įdomu tai, kad didesnioji dalis uoslės praradimu besiskundusių žmonių nesiskundė užgulusia nosimi. Kai kuriems pacientas uoslės praradimas truko kiek ilgiau – keletą savaičių. Tad bet kokia teorija, norinti paaiškinti su COVID-19 susijusį uoslės praradimą, privalėjo įvertinti tokius ypatumus.
Staigus normalios uoslės grįžimas rodo, kad uoslės praradimo priežastis yra obstrukcinė. Kitaip tariant, kvapniosios molekulės negali pasiekti nosies receptorių – tarsi užsispaudus nosį pirštais
O kompiuterinės tomografijos skenavimas, atliktas COVID-19 pacientams, kurie skundėsi šiuo simptomu, parodė, kad ta nosies dalis, kurioje yra kvapo receptoriai – uodžiamoji gleivinė, esanti viršutinėje nosies ertmės sienoje – yra užblokuota patinusių minkštųjų audinių ir gleivių. Tuo tarpu likusi nosies dalis ir sinusai yra be jokių pakitimų, todėl žmonėms nekyla jokių sunkumų kvėpuoti per nosį.
Jau kurį laiką žinoma, kad SARS-CoV-2 organizmą infekuoja besijungdamas prie ACE2 receptorių, esančių viršutinių kvėpavimo takų gleivinės ląstelių paviršiuje. Tuomet baltymas, pavadintas TMPRSS2, padeda viruso kūneliui patekti į ląstelės vidų.
Ląstelės viduje virusas įjungia savo dauginimosi mechanizmus ir tuo pačius sukelia imuninės sistemos uždegiminį atsaką. Tai – pati to chaoso, kuris yra vadinamas COVID-19, pradžia.
Anksčiau mokslininkai manė, jog virusas atakuoja ir sunaikina uoslės neuronus. Tai yra ląstelės, tiesiogiai atsakingos už kvapą turinčios molekulės sukelto signalo perdavimą tai smegenų sričiai, kuri tokius signalus interpretuoja kaip mums suvokiamą kvapą.
Bet tarptautinė mokslininkų grupė neseniai parodė, kad ACE2 baltymų, kurie reikalingi tam, kad virusas prikibtų prie ląstelės, o vėliau patektų į jos vidų ir tą ląstelę sunaikintų, ant uoslės neuronų tiesiog nėra. Bet už tai šių receptorių surasta ant ląstelių, vadinamų paraminėmis – jos palaiko uoslės neuronus.
Šiuo metu manoma, kad būtent šios pagalbinės ląstelės yra pažeidžiamos viruso, o dėl imuninio atsako sutinsta ta gleivinės dalis, kurioje yra uoslės neuronai (kurie taip ir lieka nepažeisti). Kuomet imuninė sistema savo karą su virusu užbaigia, patinimas nuslopsta ir kvapniosioms molekulėms vėl atsiveria kelias link sveikų uoslės receptorių ir žmogui grįžta įprastas uoslės jausmas.
Bet kodėl tada kai kuriais atvejais uoslė nebegrįžta? Čia jau prieinama prie labiau teorinių pasvarstymų, bet tie pasvarstymai yra grindžiami žiniomis apie uždegiminės ir kitų organizmo sistemų veikimą. Uždegimas – tai organizmo atsakas į pažeidimą, šio atsako metu išskiriami cheminiai junginiai, naikinantys pažeistą audinį.
Kai uždegimas yra stiprus, tie cheminiai junginiai, įprastai veikiantys labai tiksliai, „užkabina“ ir gretimas ląsteles. Manoma, kad būtent toks pernelyg stiprus atsakas ir pakenkia uoslės neuronams.
Uoslės grįžimas tokiais atvejais yra gerokai lėtesnis, nes neuronų regeneracijai iš kamieninių ląstelių, esančių nosies gleivinėje, reikalingas laikas.
Pradinėje pasveikimo fazėje tokiu atveju dažnai pasireiškia kvapo suvokimo pakitimas, vadinamas parosmija, kuomet įvairūs dalykai kvepia visai ne taip, kaip kvepėjo anksčiau. Tarkime, daugelis pacientų, susidūrusių su parosmija, kavos kvapą apibūdina kaip degėsių, cheminį, nešvarų, primenantį nuotėkas.
Fizioterapija nosiai
Uoslė dažnai yra vadinama fiziologijos Pelene, mat fiziologijos tyrimus vykdantys mokslininkai šią sritį gana dažnai ignoruoja. Tačiau šios pandemijos metu būtent uoslė tapo viena iš labiau tyrinėjamų sričių. Ir netgi pandemijai pasibaigus mokslininkai turės kur kas daugiau žinių apie tai, kaip virusai gali lemti uoslės netekimą. Tačiau kokia niš to nauda žmonėms, kurie šiuo metu visiškai nebejaučia kvapo?
Na, gera žinia yra ta, jog uoslės neuronai pasižymi gebėjimu regeneruoti. Jie atauga praktiškai visiems žmonėms – tai yra nuolat vykstantis procesas. O tokį regeneracijos procesą galima valdyti vykdydami savotišką „nosies fizioterapiją“ – uoslės mokymus.
Esama pakankamai patikimų mokslinių įrodymu, kad daugelį uoslės praradimo formų galima gydyti kiekvieną dieną sąmoningai uostant tam tikrą kvapiųjų medžiagų rinkinį ir nėra jokios priežasties manyti, kad tokia terapija nepadėtų COVID-19 pacientams.
