Kosminis aparatas, kuris stebi Žemės motininę žvaigždę iš 36 000 km aukščio virš planetos paviršiaus, ketvirtadienį (kovo 31 d.) užfiksavo vidutinio stiprumo M tipo žybsnį.
Pasak NASA, Saulės dinamikos observatorija kas dešimt sekundžių fotografuoja visą Saulės diską įvairiais bangų ilgiais. Šioje spalvotoje nuotraukoje ypač gerai matomas žybsnis kraštutinėje ultravioletinėje spektro dalyje, kurioje išryškėja jo aukšta temperatūra.
M klasės žybsnis yra gana galingas ir staigus Saulės elektromagnetinės spinduliuotės išsiveržimas, sklindantis šviesos greičiu. JAV Nacionalinė vandenynų ir atmosferos tyrimų administracija (NOAA) ketvirtadienį įvykusį žybsnį įvertino M9,6, t. y. nedaug trūko, kad jis taptų stipriausiu X klasės žybsniu. Žybsnis sukėlė vidutinio stiprumo radijo ryšio trukdžius, teigiama NOAA pranešime.
Saulės žybsniai gali sutrikdyti aukšto dažnio radijo ryšį, nes jų skleidžiama rentgeno ir itin ultravioletinė spinduliuotė jonizuoja viršutinę Žemės atmosferos dalį – jonosferą. Jonosfera driekiasi nuo 48 km iki 965 km virš planetos paviršiaus ir apima išorinius atmosferos sluoksnius: egzosferą, termosferą ir dalį mezosferos.
Įprastomis aplinkybėmis aukšto dažnio radijo bangos, kuriomis ryšio signalai perduodami dideliais atstumais, nuo viršutinės jonosferos dalies dalelių atsispindi ir grįžta į Žemę. Tačiau kai Saulės žybsnis įkaitina apatinę jonosferos dalį, radijo bangos praranda energiją, o atmosfera jas susilpnina ar net sugeria, rašo „Live Science“.
Tokio tipo trikdžiai dažniausiai paveikia aviacijos ir jūrų ryšius, taip pat radijo mėgėjus ir trumpųjų bangų transliavimo stotis. Dėl jonizacijos taip pat gali sutrikti navigacijos palydovų, pavyzdžiui, JAV GPS tinklo, signalų perdavimas.
Naujausią žybsnį sukėlusi „magnetiškai sudėtinga“ saulės dėmė, vadinama 2975, per pastarąją savaitę išmetė apie 20 saulės žybsnių, įskaitant X klasės žybsnį, kuris trečiadienį (kovo 30 d.) išsiveržė iš Saulės.
Keletą šių žybsnių lydėjo vainikinės masės išsiveržimai (CME), t. y. įmagnetintos plazmos išsiveržimai iš viršutinės Saulės atmosferos – vainiko. CME keliauja daug lėčiau nei žybsniai ir paprastai Žemę pasiekia per kelias dienas nuo jų susidarymo. CME gali sutrikdyti planetos magnetinį lauką ir sukelti nuostabias poliarines pašvaistes.
