Dabar mokslininkams pavyko gauti aiškiausią šių kanalų vaizdą. Jie palaidoti šimtus pėdų po jūros dugnu ir yra didžiuliai – nuo 1 iki 6 kilometrų pločio.
Naujieji vaizdai atskleidžia smulkiagrūdes detales šiuose milžiniškuose kanaluose: mažas, subtilias nuosėdų keteras, didesnes nuosėdų sienas ir kraterius, kuriuos paliko tirpstantys ledo gabalai.
„Mes nesitikėjome, kad pačiuose kanaluose rasime tokius ledo dangos pėdsakus“, – „Live SCience“ sakė pagrindinis tyrimo autorius Jemesas Kirkhamas , Britų antarktinės tarnybos ir Kembridžo universiteto jūrų geofizikas. „Iš tikrųjų tai rodo, kad ledas su kanalais sąveikavo daug labiau, nei manyta anksčiau.“
Ledynų pėdsakai
Šie kanalai – tai ledynų pėdsakai, palikti prieš 700 000-100 000 metų, kai didžioji dalis Šiaurės jūros, taip pat du trečdaliai Jungtinės Karalystės ir visa Airija dažnai būdavo palaidoti po didžiuliais ledo skydais. Per šį laikotarpį ledai judėjo ir atsitraukė septynis ar aštuonis kartus.
Kai klimatas atšildavo ir ledas atsitraukdavo, šie ledo skydai išleisdavo vandenį po ledu paslėptais ledyniniais kanalais. Šie kanalai paliko pėdsaką žemiau esančiose nuosėdose. Paskui, ledui išnykus, ant jo susikaupė dar daugiau nuosėdų, kurios paliko atspaudus giliai po jūros dugnu.
Norėdami pamatyti šiuos senovinius įspaudus, geofizikai naudoja technologiją, vadinamą 3D seisminiu atspindžiu. Šio proceso metu mokslininkai į jūros dugną paleidžia suspausto oro pliūpsnius. Susidariusios garso bangos sklinda uolienų ir nuosėdų sluoksniais po jūros dugnu ir atsispindi atgal, kur jas fiksuoja laivo imtuvas. Kadangi garsas skirtingais uolienų ir nuosėdų tipais sklinda skirtingu greičiu, iš gautų duomenų galima atkurti žemės gelmių vaizdą.
Vanduo ir ledas
Tuneliniuose slėniuose esančios reljefo formos piešia sudėtingą ledo atsitraukimo paveikslą, sakė J.Kirkhamas. Kai kur matyti gana lėto ir nuolatinio atsitraukimo požymių. Pavyzdžiui, eskerai – tai maždaug 5 m aukščio nuosėdų keteros, kurios gali tęstis daugybę mylių. Jie taip pat matomi šiuolaikiniuose ledynuose, kurie juda palaipsniui.
Kitose vietose kanalus pertraukia nedidelės, subtilios keteros, kurios rodo greitą, dinamišką ledo tėkmę. Dar vienas greitai judančių ledo ir vandens bangų požymis – keterų skylės, t. y. vietos, kuriose nuo pagrindinio ledo skydo atsiskyręs ir į naują vietą persikėlęs didelis ledkalnis galiausiai užstringa ir ištirpsta.
Atrodo, kad kanalus išgraužė ir vanduo, ir ledas. Kai kuriose vietose kanjonų dugnu vingiuoja pinti kanalai. Juos suformavo tekantis vanduo, kuris, atrodo, išplovė po ledo danga esančias nuosėdas. Tačiau, kai susidarė tuštuma, ledo apačia nuslinko į tą tarpą ir išgraužė platesnį kelią. Taip pat yra vietų, kur slėnio sienos, atrodo, sugriuvo, tikriausiai ištirpus slėnį užpildžiusiam ledui, todėl jo vietoje nuslinko nuosėdos.
Šie povandeninių tunelių slėniai yra įdomus praeities vaizdas, tačiau tikroji jų vertė gali būti ta, kad jie padės nuspėti ateitį. Šylant klimatui, ledo kepurės vėl traukiasi. Jei klimatas bus pakankamai karštas, Vakarų Antarktida vieną dieną gali atrodyti panašiai kaip Šiaurės jūra prieš 100 000 metų, sakė J.Kirkhamas.
Tyrimo rezultatai rugsėjo 8 d. paskelbti žurnale „Geology“.