Bulvės XVIII amžiuje jau buvo auginamos nemažoje Europos dalyje, tačiau labiau kaip gyvulių pašaras. Išlepę prancūzai tvirtino, kad bulvės neturi jokio skonio ir galbūt net platina ligas. 1748-1772 metais Prancūzijoje bulvių auginimas apskritai buvo uždraustas.
Tačiau A.-A.Parmentieris, kuris tada tarnavo kaip Prancūzijos kariuomenės vaistininkas, Septynerių metų karo metu pateko į prūsų nelaisvę. Prūsijoje bulvės buvo skirtos prasčiokams ir kaliniams. Taigi, prancūzas bulvių prisivalgė su kaupu. Sugrįžęs į gimtąją šalį 1763 metais A.-A.Parmentieris ėmėsi mokslų ir netrukus pasiūlė žmonėms valgyti bulves.
Žmonės atsakė paprastai – „Ne“. Tačiau 1771 metais vaistininkas įrodė, kad iš bulvių galima iškepti ir duoną, kuri prilygsta kvietinei. 1772 metais Paryžiaus medicinos fakultetas A.-A.Parmentierio pastangų dėka pripažino bulves valgomomis daržovėmis. Tik žmones dar reikėjo įtikinti.
A.-A.Parmentieris ėmė bulves naudoti visur ir visada. Karališkosios šeimos nariams jis duodavo bulvių žiedų, rengdavo vakarienes, kuriose dominavo bulviniai patiekalai. Jis taip pat samdė ginkluotus sargybinius savo bulvių lauko saugojimui, kad žmonės manytų, kad ten auga kažkas labai vertingo. Naktį sargybiniai pasitraukdavo, kad žmonės imtų bulves vogti. Panašų triuką vėliau naudojo ir Prūsijos karalius Frydrichas II.
Bulvės įvaizdis galutinai pasikeitė po to, kai 1785 metais jos išgelbėjo Šiaurės Prancūzijos gyventojus nuo galimo bado. A.-A.Parmentieris iki šiol yra laikomas bulvių kultūros tėvu. Jo antkapį puošia daržovių atvaizdai, tarp kurių – ir bulvės. Tiesą sakant, bulvės dažnai auga ir ant jo kapo. Tiesa, A.-A.Parmentieris prisidėjo ir sūrio bei duonos gamybos technologijų tobulinimo, grybų įterpimo į tradicinę virtuvę, vyndarystės ir daugybės kitų mums įprastų dalykų.
