Tačiau staiga aparatas – dar prieš demonstracijos pradžią – pradėjo veikti. Pirmiausia iš jo kelis kartus pasigirdo tas pats vienas žodis, o vėliau – juokingas eilėraštukas, kaltinantis G.Marconį, esą jis žmonėms „kabina makaronus ant ausų“.
Kaip pavyko nulaužti sistemą? Kas tapo pirmuoju istorijoje įsilaužėliu? Ir kodėl?
Viskas prasidėjo dar 1887 metais, kai Heinrichas Hertzas įrodė elektromagnetinių bangų egzistavimą, apie kurias dar 1865 metais kalbėjo Jamesas Clerkas Maxwellas. Padalinęs kondensatorių į du elektrodus, H.Hertzas tarp jų gavo jonizuotą orą. Pasirodė žiežirba. Kažkokiu stebuklingu būdu kita žiežirba atsirado už poros metrų nuo pirmosios: pirmosios žiežirbos elektromagnetinė banga indukavo srovę tarp antros elektrodų poros. Trumpus ir ilgus energijos pliūpsnius („Herco bangas“) galima įsivaizduoti kaip tašką ir brūkšnį Morzės abėcėlėje.
Taip gimė belaidis telegrafas, o G.Marconis su savo kompanija buvo naujos industrijos avangarde. Jis spaudoje gyrėsi, kad jo įrenginiai leis siųsti pranešimus dideliais atstumais taip, jog niekas, išskyrus adresatą, negalės jų gauti.
Tačiau keletą minučių prieš tai, kai J.Flemingas turėjo priimti žinutę iš Kornvalio, tylą sudrumstė teatro projekcinio žibinto, kuriuo buvo rodomos skaidrės, mirkčiojimas. Demonstracijos vedėjo asistentas Arthuras Blokas greitai suprato, kad projektorius ne šiaip sau mirkčioja, o perduoda pranešimą Morzės abėcėle. Abejonių nebuvo: kažkas siuntė į teatrą impulsus, kurie buvo pakankamai stiprūs, jog juos galėtų priimti projektoriaus lempa.
Buvo kartojama frazė: „Nesąmonė“ (angl. rats). Vėliau ją pakeitė dvieilis, kuris skambėjo maždaug taip: „Buvo toks vienas italiūkštis, kuris visus smagiai apgaudinėjo.“
Šis pranešimų srautas nutrūko prieš pat signalo gavimą iš Kornvalio. Demonstracija įvyko sėkmingai, tačiau buvo jaučiamas slogutis. Visi suprato, kad belaidis perdavimas nėra toks saugus, kaip teigė G.Marconis. Pasirodo, pranešimų galima pasiklausyti!
G.Marconio savimeilė, reikia manyti, tikrai nukentėjo, tačiau jis niekaip nesureagavo į viešą pažeminimą. Mokslininkas skeptikų vengė. „Aš nedemonstruosiu sistemos tiems, kurie ja abejoja“, – teigė jis.
Tačiau J.Flemingas laikraščiui „Times“ nusiuntė kritišką laišką. Jis incidentą prieš sistemos demonstraciją pavadino „moksliniu chuliganizmu“ ir „Karališkojo instituto tradicijų negerbimu“ bei paprašė skaitytojų surasti incidento kaltininką.
Ir jam neteko ilgai laukti. Po keturių dienų tame pačiame „Times“ laikraštyje pasirodė „hakerio“ atsakymas. Šis neslėpė džiaugsmo, argumentuodamas savo poelgį būtinybe parodyti publikai, jog sistema pažeidžiama. Pranešimo autoriumi prisistatė 39 metų Nevilas Maskelyne‘as – profesionalus britų fokusininkas ir išradėjas.
N.Maskelyne‘as gimė išradėjų šeimoje. Jo tėvas sugalvojo specialų užraktą mokamiems tualetams, kuris atsirakindavo, jei į jį buvo įmetama moneta. O sūnus susižavėjo belaidėmis technologijomis. Jis idealiai mokėjo Morzės abėcėlę ir naudojo ją savo triukuose. Be to, jis sugalvojo, kaip su žiežirbą sukeliančiu įrenginiu uždegti paraką prie jo neprisiliečiant.
1900 metais N.Maskelyne‘as belaidžiu ryšiu nusiuntė keletą pranešimų į oro balioną, kuris buvo 16 km aukštyje. Deja, jo ambicijas tramdė daugybė patentų, kuriuos užregistravo apsukrusis italas. Tačiau gana greitai pasitaikė galimybė atkeršyti.
Naujoji technologija kėlė didžiausią grėsmę laidiniam telegrafui. Telegrafų kompanijos valdė didžiulius žemėje ir jūroje esančius kabelių tinklus, taip pat ištisas flotiles su specialistais, kurie tiesė ir remontavo povandenines magistrales.
Viena nukentėjusiųjų turėjo tapti Rytų telegrafo kompanija. Iš jos būstinės Kornvalyje, kuri buvo viena pagrindinių Britų imperijos komunikacijos mazgų, kabeliai buvo nutiesti į Indoneziją, Indiją, Afriką, Pietų Ameriką ir Australiją.
Po to, kai G.Marconis sėkmingai nusiuntė keletą pranešimų belaidžiu ryšiu (tai įvyko 1901 metų gruodžio 12 dieną), kompanija paprašė N.Maskelyne‘o šiek tiek pašnipinėti.
Fokusininkas Kornvalyje, Porcurno kaimelyje, pastatė 50 metrų aukščio radijo bokštą (jo liekanos išliko iki šių dienų). Jis buvo naudojamas pasiklausyti, kokiais pranešimais krante esančios stotys ir laivai keičiasi naudodami „konfidencialią“ G.Marconio sistemą.
1912 metų lapkričio 7 dieną žurnale „Electrician“ N.Maskelyne‘as džiugiai pranešė, kad viskas puikiai girdisi. Didžiausia problema buvo ne sugauti signalą, o surasti reikiamą pranešimą radijo žinučių chaose.
G.Marconis užpatentavo technologiją, leidžiančią nustatyti belaidį siųstuvą atitinkamu dažniu. Kad ir kaip juokingai tai skamba šiandien, tuomet buvo manoma, kad taip bus galima paslėpti savo pranešimus nuo pašalinių ausų. Tikėtina, kad būtent N.Maskelyne‘as pirmasis parodė, jog sistema nėra tokia saugi, kaip teigiama.
Nustatęs, kad perimti pranešimą yra įmanoma, N.Maskelyne‘as norėjo atkreipti dėmesį į technologijos trūkumus ir viešai parodyti, jog į transliaciją galima įsiterpti. Jo įsiterpimas į G.Marconio įrenginio demonstraciją pamynė sistemos išradėjų savimeilę.
J.Flemingas po šio įvykio dar keletą savaičių spaudoje N.Maskelyne‘o elgesį vadino nusikaltimu prieš mokslą. Tačiau britų fokusininkas atremdavo, kad oponentas neatsižvelgia į akivaizdžius faktus.
Ir šiandien programišiai padeda surasti programinės įrangos trūkumus, tačiau jie gali padaryti ir labai daug žalos.
Šaltinis: „New Scientist“.
