– Kaip atrodo tavo, kaip mokslininkės, dienotvarkė?
– Šaunus dalykas yra tai, jog mokslininkų dienotvarkė dažniausiai priklauso nuo jų pačių. Nuo to, kaip susiplanuosi savo dienos darbus, kokius eksperimentus spėsi atlikti, ar visus reagentus turėsi. Paprastai dirbame ne tik laboratorijoje „pilstydami reakcijas“, gana daug laiko praleidžiame ir prie kompiuterio – skaitome daug mokslinės literatūros, planuojame eksperimentus, analizuojame gautus rezultatus.
– Esi studentė, derini magistro studijas su darbu laboratorijoje, kaip spėji dar ir pasaulinio lygio konkursuose sudalyvauti?
– Darbo valandos laboratorijoje nėra ribojamos, todėl galima čia dirbti nors ir per naktį. Tokių ribojimų nebuvimas iš esmės leidžia gana efektyviai susiplanuoti savo veiklą. Na, o viską suspėji tik kažko atsisakydamas – paprastai tariant, dalyvavimas tokiuose konkursuose kaip „iGEM“ (angl. „International Genetically Engineered Machine“) apibrėžia tavo laisvalaikį. Nors, kai įsitrauki pakankamai stipriai, supranti, kad tam jau skiri ne tik laisvalaikį.
– Kodėl jauniems žmonėms mokslininko gyvenimas atrodo nuobodus? Kokių dar klišių apie mokslininko gyvenimą esi išgirdusi?
– Pastaruoju metu klišių, mano nuomone, galima išgirsti vis mažiau. Kaip tik, priešingai, visuomenė po truputį pradeda domėtis mokslu ir keisti savo požiūrį į mokslininko darbą. O ir jauniems žmonėms ne visiems šis darbas atrodo nuobodus. Galbūt tik tie, kurie iš tikrųjų nėra niekada realiai domėjęsis moksline bendruomene, vis dar galvoja, jog mokslininkai tik sėdi užsidarę laboratorijose, daro savo eksperimentus ir nemato daugiau nieko pasaulyje. Nors tai toli gražu nėra tiesa.
Mokslininko darbas yra be galo dinamiškas, reikalaujantis nuolatinio mokymosi, domėjimosi naujai atrastais dalykais, jų taikymu savo darbuose. Todėl su studijų metu išmoktais tam tikrais moksliniais faktais tenka susipažinti vis iš naujo.
– Ar būdama mokykloje kada galvojai, jog universitete tavo profesinis kelias pasisuks tyrimų ir atradimų kryptimi?
– Mane visuomet žavėjo mokslininkų užsidegimas ir noras kurti. Mokykloje gana anksti supratau, jog man patinka gyvybės mokslai, todėl stojimų metu daug dvejonių dėl studijų krypties pasirinkimo nebuvo.
– Koks gi jausmas atrasti kažką naujo pasaulyje, kuriame jau, atrodo, viskas atrasta?
– Mums, jauniesiems mokslininkams, dar tik pradedantiems savo kelią šioje srityje, yra be galo svarbu suprasti, jog tu iš tiesų gali prisidėti prie mokslo pažangos. Apskritai, mokslo srityje dar labai daug dalykų nėra žinoma, daug kas nėra iki galo suprasta, todėl atrasti kažką naujo yra be galo geras jausmas. Tokie dalykai motyvuoja dirbti toliau.
– Vis dėlto visuomenėje vis dar esame pratę dažniau išgirsti apie vyrus mokslininkus, vyresnėse kartose jų daug daugiau nei moterų. Kaip yra tarp jaunųjų mokslininkų? Ar merginos savo mokslinėmis ambicijomis jau pasivijo vaikinus?
– Tarp jaunosios kartos atstovų šiuo metu yra tikrai nemažai merginų, siekiančių tapti mokslininkėmis. Manau, tam ambicijų buvo ir anksčiau, gal tik nebuvo tinkamų sąlygų ar vyravo kitokie nusistovėję įsitikinimai pačioje visuomenėje.
– VU studentų komanda 2017 m. pabaigoje laimėjo didįjį prizą prestižiniame sintetinės biologijos konkurse „iGEM“ Bostone. Tu esi tos svajonių komandos dalis. Kaip prie jos prisijungei ir kiek jums bei asmeniškai tau kainavo ši pergalė prestižiniame konkurse?
– Prisijungti prie „iGEM“ komandos tuo metu mane paskatino susiklosčiusios aplinkybės – tam tikra atsiradusi darbų ir studijų rutina, iššūkių trūkumas bei noras sukurti kažką savo pačios rankomis, nuo nulio. Prisijungiau prie komandos laboratorijos grupės ir kartu su kitais nepaprastai talentingais žmonėmis ėmėmės kūrybinio darbo. Mūsų komanda susirinko iš tiesų stipri, labai motyvuota ir ryžtinga. Kad ir kiek nesklandumų pasitaikydavo, kad ir kaip kartais blogai atrodydavo situacijos, galėjome pasikliauti vienas kitu ir sugalvoti geriausią sprendimo būdą. Prisijungti prie šios komandos man asmeniškai reiškė absoliutų savo galimybių išbandymą, tačiau tai buvo vienas geriausias sprendimų mano gyvenime.
Mums, jauniesiems mokslininkams, dar tik pradedantiems savo kelią šioje srityje, yra be galo svarbu suprasti, jog tu iš tiesų gali prisidėti prie mokslo pažangos.
– Su komanda sukūrėte plazmidžių (DNR molekulių) reguliacijos sistemą „SynORI“ ir nustebinote viso pasaulio mokslininkus. Kuo pradėta taikyti vaistų gamyboje ši sistema pasitarnautų biologiniam gydymui?
– Pakankamai ištobulinta ši sistema galėtų leisti ne tik daug greičiau ir efektyviau gaminti tam tikrus vaistinius preparatus, bet pasitarnautų ir kitiems moksliniams tyrimams, atliekamiems genų inžinerijos, biotechnologijų srityse.
– Ar farmacijos pramonė noriai remia su vaistais susijusius mokslininkų tyrimus, žinodama, jog ateityje dėl tam tiktų atradimų ji prarastų galimai potencialius klientus? Ar nemanai, jog dėl to iki šiol niekas nebuvo bandęs aktyviai kurti plazmidžių reguliacijos sistemų?
– Plazmidžių kopijų skaičiaus reguliacija nebūtinai apima tik naudojimą farmacijos srityje. Daugelis pakankamai seniai pradėtų tirti objektų, tokių kaip plazmidės, ilgainiui yra pamirštami, jų tyrimai išsisemia, todėl nusistovi tam tikri atradimai, kurie veikia gana gerai. Šiuo atveju mes suradome nišą, kuri buvo primiršta, ir sugalvojome elegantišką būdą, kaip ją užpildyti.
– Kaip jūsų reguliacinė sistema buvo sutikta Bostone? Kokius kitų šalių jaunųjų mokslininkų išradimus ji nurungė?
– Mūsų projektas iš pat pradžių buvo laikytas gana stipriu. Po žodinio pristatymo ir stendinių pranešimų sesijos sulaukėme labai daug teigiamų atsiliepimų, nuostabos žvilgsnių ir susižavėjimo išraiškų iš teisėjų, kitų komandų atstovų ir mokslininkų, atvykusių į konferenciją, todėl greitai tapo aišku, jog galime rungtis dėl didžiojo prizo. Šiame konkurse dalyvauja daugiau kaip 300 komandų iš viso pasaulio geriausių universitetų, todėl kasmet čia atvežama daug originalių, įdomių sintetinės biologijos idėjų, kuriomis siekiama išgydyti tam tikras ligas, sukurti priemones užterštumui mažinti, aplinkosaugai užtikrinti ar sukurti naujus metodus fundamentinių mokslų srityje.
– Bostone galėjote įsivertinti savo jėgas sintetinės biologijos srityje tarptautiniu, pasauliniu mastu. Kokį įspūdį parsivežei iš Amerikos, kaip Lietuva atrodo palyginus su kitomis šalimis? Ar šie aukso medaliai – įrodymas, jog genetika ir sintetinė biologija yra potencialo turinčios sritys mūsų šalyje?
– Manau, jog esame labai ambicinga ir stipri šalis biomokslų srityje. Turime išties geras mokslo bazes, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslo centras yra dinamiškas ir modernus, dauguma šio centro institutuose dirbančių mokslininkų yra pasaulinio lygio savo sričių specialistai, o jaunų žmonių entuziazmas ir noras garsinti Lietuvos vardą tik auga. Tad potencialo ir noro kurti čia turime pakankamai.
– Kruopštus ir atkaklus molekulinės genetikės darbas reikalauja daug jėgų, ne vienas pagalvotų, jog šiuolaikiniam jaunam žmogui, kai rezultatų norisi iškart, turėtų būti nelengva tokį dirbti. Ar nesunku tokį specifinį darbą derinti su jauno žmogaus norais ir užsidegimu? Kada mokslininko darbe yra tas „eureka!“ momentas?
– Kai tavo norai ir užsidegimai sutampa su tuo, ką darai, nėra geresnio jausmo. Kaip jaunas žmogus jaučiuosi save realizuojanti toje srityje, kuri man artima ir miela. Kiekvienas pavykęs eksperimentas yra tas „eureka“ momentas, kuris suteikia motyvacijos bei sužadina dar daugiau smalsumo, o atradimų džiaugsmas įkvepia ir suteikia jėgų nesėkmių metu.
