Praėjusį lapkritį gyvybės katalogan buvo įtraukta įstabi nauja rūšis. Tapanuli orangutanai gyvena nedideliame tropinių miškų lopinėlyje Indonezijai priklausančioje Sumatros saloje, bioįvarovės oazėje, žinomoje, kaip Batang Toru ekosistema. Tai tėra aštuntoji gyvenanti didžiųjų beždžionių rūšis, greta dviejų anksčiau atrastų orangutanų, dviejų gorilų, šimpanzių, bonobų – ir mūsų.
Bet šis triumfas turi ir tragedijos atspalvį. Manoma, kad visoje Tapanuli orangutanų populiacijoje tėra mažiau nei 800 individų. Ji iškart tapo didžiųjų beždžionių rūšimi, kuriai labiausiai gresia išnykimas. Greitai toks pavojus jai nebegrės – ji išnyks visai.
Dabar buldozeriai ir grandininiai pjūklai braunasi į jos gyvenamą plotą. Jei viskas vyks pagal planą, iki 2022 metų Batang Toru hidroelektrinės užtvanka bus sunaikinusi 3,6 km² pirmykščio miško orangutanų namų viduryje. Bus iškastas 13,5 kilometrų ilgio vandens tiekimo iš užtvankos tunelis. Bus nutiesti keliai, elektros linijos ir dalis slėnio bus užtvindyta. „Susijusi infrastruktūra sunaikins pagrindinį, tankiausiai orangutanų gyvenamą arealą“, – sako Gabriella Fredriksson, vietinio labdaringo gamtos išsaugojimo fondo „Pro Natura Foundation“ įkūrėja. Užtvanka orangutanus pasiųs „greito išnykimo link“, – sako jos kolega Mattas Nowakas.
Orangutanų išnykimas nėra nesustabdomas, kitaip nei tokią grėsmę sukeliančios jėgos. Ši užtvanka yra maža dalis globalios infrastruktūros bumo, kuris per kitą dešimtmetį rengiasi pertvarkyti mūsų pasaulį. Jis suteiks mums taip reikiamus kelius, energiją ir darbus skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Bet didžiausią kainą už tai sumokės gamta. Kyla klausimas: ar galime ką padaryti?
Žodį „infrastruktūra“ išgirdusius gamtosaugininkus nukrečia šiurpas. „Tai pagrindinė jėga, lupanti gamtą ir atverianti paskutines laukines teritorijas kaip išpleiktas žuvis. Pažvelgę į viską, kas vyksta su aplinka – mažėjančias laukinių rūšių populiacijas, gyvenamųjų vietų fragmentaciją, mažėjančius laukinės gamtos plotus, izoliuojamas saugomas teritorijas, brakonieriavimą ir bioįvarovės oazių nykimą – pamatysime, kad šių procesų pirmasis žingsnis ir tiesioginė priežastis yra infrastruktūra“, – sako Billas Laurance'as iš Jameso Cooko universiteto Australijoje.
Išrėžtos juostos
Ir infrastruktūros poveikis ryškus. Tarptautinės gamtos išsaugojimo sąjungos, sudarančios nykstančių rūšių Raudonąjį Sąrašą, iš 13 761 rūšies, kuriai kilusi grėsmė arba kritinė grėsmė, 4383 tiesioginę grėsmę kelia įvairūs infrastruktūros projektai. Tai apima gyvenamųjų ir verslo objektų plėtrą, iškasenų pramonę, energijos projektus ir kelių statybą.
Dar apie 7500 rūšių grėsmę kelia ūkininkavimas, medkirtystė, medžioklė, rinkimas, spąstai ir žvejyba. Tai nėra infrastruktūros projektai patys savaime, bet jie vyksta dėl infrastruktūros – ypač tiesiamų kelių. Kelio tiesimas per laukinę gamtą primena dažų sluoksnio nugrandymą nuo medžio: per neapsaugotą juostą įsimetęs puvinys išplinta tolyn.
„Keliai yra labiausiai žalojanti infrastruktūra. Jie yra bendras vardiklis: be kelių nepavyks nei įrengti naujos kasyklos, nei pastatyti užtvankos, nei išgauti iškastinio kuro“, – sako B.Laurance'as. Be to, jie atveria vartus medkirtystei, plyniems kirtimams, brakonieriavimui, medžioklei ir nelegalių narkotikų gamybai. Brazilijos Amazonėje 95 procentai miškų naikinimo vyksta plotuose, nutolusiuose ne didesniu nei 5,5 kilometrų atstumu nuo kelio. Panašus lygis stebimas ir Kambodžoje, Sumatroje, Tailande ir Panamoje. Apie 70 procentų pasaulio miškų yra mažiau nei už vieno kilometro nuo pamiškės.
Taip randasi daug „pakraščio arealų“, kuriuose šviesos, kritulių, temperatūros ir vėjų režimas kitoks nei miško gilumoje, dėl to neretai čia įsikuria kitokios augalų ir gyvūnų rūšys. Keliai bioįvairovei kenkia ir tiesiogiai. Jie apriboja gyvūnų judėjimą, suskaido jų arealą, tampa naujų ligų, cheminės ir triukšmo taršos šaltiniu, be to, nemažai gyvūnų žūva keliuose nuo transporto priemonių. Taip pat jie padeda plisti invazinėms rūšims ir dar tvirčiau suveržia pasaulį iškastino kuro gniaužtuose.
Naujame straipsnyje apie kelių statybos grėsmę, kurio vienas autorių yra B.Laurance'as, rašoma, kad „esame liudininkai dramatiškiausios kelių plėtros eros per visą žmonijos istoriją“. Tyrėjai apskaičiavo, kad nuo 2000 metų pasaulio legalių kelių tinklas pailgėjo 12 milijonų kilometrų – tiek pakaktų Žemės rutulį apjuosti 300 kartų. Čia neapskaitomi savavališkai nutiesti keliai nelegaliam miškų kirtimui, ūkininkavimui ir medžioklei. Didžioji dalis naujų kelių yra tropikuose, kur yra ir dauguma pasaulio laukinės gamtos.
Dėl to gamtosaugininkai infrastruktūros plėtrą laiko esminiu biologinės įvarovės mažėjimo veiksniu. 35 metus vykdyta arealų fragmentacijos dėl tokios plėtros tyrimų analizė parodė, kad dėl jos bioįvairovė sumažėjo 13–75 procentų.
Bet statybų tai nesustabdė. Batang Toru užtvanka yra dalis turbūt didžiausios pasaulyje kada nors vykdytos infrastruktūros programos: Kinijos vykdomos Juostos ir Kelio iniciatyvos, kuri nuo pradžios 2013 metais apėmė apie 7000 individualių projektų 70 šalių.
Tai nėra vienintelis gigantiškas vykdomas infrastruktūros projektas, bet jis didžiausias. Afrikoje suplanuota arba jau kuriama daugiau nei 30 vystymosi koridorių, kuriems reikės 53 000 kilometrų naujų kelių, daugelis kurių drieksis per saugomas teritorijas. Pietų Amerikoje yra nuosava Regioninės infrastruktūros integracijos programa, pagal kurią bus tiesiami keliai, vamzdynai ir užtvankos per Amazonę ir ne tik. JAV atliktos Nykstančių rūšių akto reformos palengvins kelių tiesimą per žmogaus nepaliestus plotus.
Skaičiuojama, kad per ateinančius 30 metų pasaulyje, daugiausiai tropikuose, bus nutiesta dar 25 milijonai kilometrų kelių. Jei visi šie greitkeliai išvys dienos šviesą, bioįvarovės perspektyvos liūdnos. Tropikai primins Vakarų Europą, su smarkiai fragmentuotomis ekosistemomis, be laukinės gamtos.
Tapanuli orangutanų istorija yra chrestomatinis vystymosi konfrontacijos su gamtos išsaugojimu atvejis. 2014 metais, dar prieš išsiaiškinant orangutanų rūšies unikalumą, atliktame Batang Toru užtvankos projekto poveikio aplinkai vertinime buvo nurodyta didelė jo žala, įskaitant ir gyvenamųjų vietų sunaikinimą. Kitais metais G.Fredriksson atliktame bioįvarovės tyrime, kuris buvo pateiktas užtvanką statančiai „North Sumatra Hydro Energy“ kompanijai, įvardijama daug įstatymais saugomų rūšių, kurioms kritiškai gresia išnykimas. Tarp jų – Sumatros tigrai, Javos skujuočiai ir orangutanai. Poveikio vertinime perspėjama, kad užtvankai numatytas plotas yra „integrali Batang Toru ekosistemos dalis“ ir kad „bet kokios infrastruktūros statyba šioje trapioje ekosistemoje smarkiai paveiks unikalią ir itin didele bioįvairove pasižyminčius Batang Toru miškus“.
Itin skaudžiai tai atsilieps orangutanams. Plote, kuris bus išvalytas ir užtvindytas, šios žmogbeždžionės gyvena tankiausiai, 41 individas, 5 procentai visos populiacijos. Bet kas dar blogiau, užtvanka ir su ja susijusi infrastruktūra sunaikins trapius perėjimus tarp orangutanų gyvenamų plotų, sukurdama tris izoliuotas populiacijas, kurios nebegalės kryžmintis tarpusavyje. Du iš šių plotų yra per maži, kad galėtų išlikti gyvybingi. Didžiausioje populiacijoje yra 531 orangutanas, to išgyvenimui vos pakanka.
Grandininių pjūklų garsai
„Tai yra beprotybė. Dėl Dievo meilės, tai žmogbeždžionės, kurioms išnykimo grėsmė yra pati didžiausia“, – sako B.Laurance'as. Kitos miško naudojimo sukeltos netektys tikriausiai šią rūšį palaidos. G.Fredriksson bioįvairovės tyrimas rodo, kad šiame plote jau dabar vykdomas neteisėtas žemės plotų valymas, skatinamas vystymosi perspektyvų ir įrangos gabenimui skirtų laikinų upės perkėlų. Šis tyrimas buvo vykdomas, skambant grandininiams pjūklams.
Vietinių NGO koalicijos teigimu, šis projektas netgi nėra būtinas. Šiaurės Sumatrai energijos pakanka, o net jei ir trūktų, yra kitų vietų, kurias būtų galima įsisavinti, nesunaikinant pasaulinės svarbos arealo.
Tačiau projektas vykdomas. „[Hydro Company] į priekį veržėsi visu greičiu, ypač po to, kai orangutanai buvo paskelbti atskira rūšimi“, – pažymi G.Fredriksson. 2018 metų gegužę kompanija paskelbė, kad užtvanka bus atidaryta 2022 metais. Kompanijos atstovas leidiniui „Jakarta Globe“ sakė: „Suprantame, kad miško ekosistema vaidina svarbų vaidmenį… Neketiname jos aukoti. Tam įsipareigojome iš pat pradžių“.
Galiausiai, remiantis NGO tyrimu, šį projektą kontroliuoja Kinijos kompanijos ir pinigai. „New Scientist“ paprašė didžiausio projekto dalininko, Kinijos hidroelektrines statančios kompanijos „Sinohydro“, komentarų. Ji neatsakė, tačiau jos interneto svetainėje sakoma, kad vienas iš jos prioritetų yra „bioįvarovės išsaugojimas“.
Infrastruktūrą įmanoma vystyti ir nenaikinant gyvybiškai svarbios gyvenamosios aplinkos ir jos palaikomos bioįvairovės. Gamtosaugininkai ir netgi tokios grupės kaip WWF sutinka, kad plėtra gali vykti ir išsaugant aplinką, suteikiant žmonėms didžiulę naudą neužteršiant aplinkos. „Mes ne prieš plėtrą, mes prieš kvailą plėtrą“, – sako B.Laurance'as.
Pavyzdžiui, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, neseniai nuo padalinimo Juostos ir Kelio iniciatyvos, jungiančios Rusiją, Kiniją ir Šiaurės Korėją keturių juostų magistrale, buvo apsaugotas nykstančių Sibiro tigrų ir kritiškai nykstančių Amūro tigrų arealas.
„Gerinant ir platinant šį kelią dviejose ar trijose vietose Amūro leopardai žuvo po automobilių ratais“, – sako „WWF Russia“ atstovas Jevgenijus Švarcas. Tokio leopardų skaičiaus netekimas buvo skaudus smūgis. Vienu metu visą išlikusią jų populiaciją tesudarė 29 individai.
Jis su kitais gamtosaugininkais įtikino „Far Eastern Leopards Federal Conservation“ programą prižiūrintį Sergejų Ivanovą, specialųjį Vladimiro Putino patarėją aplinkosaugos klausimais, sukurti laukinės gamtos perėją, įrengiant 530 metrų ilgio tunelį greitkeliui. „Tai buvo išties svarbu. Manome, tikrai galima išsaugoti gyvenamąsias vietas, jei įtikinsime paties aukščiausio lygio žmones priimti teisingus sprendimus“, – sako J.Švarcas. Narvinskij perėjos tunelis atidarytas 2016 metais. Tigrai ir leopardai naudoja šią perėją ir abiejų rūšių populiacijos didėja, sako J.Švarcas.
Yra ir kitų pavyzdžių. Nigerijoje Cross River valstijos valdžia sutiko perkelti planuojamą greitkelį, kad jis nekirstų nacionalinio parko, kuriame gyvena gorilų populiacija. Bangladeše valstybinė geležinkelių kompanija stato perėją, kuria laukiniai drambliai galės kirsti dabar statomą greitojo geležinkelio liniją.
O kartais suplanuotų infrastruktūros projektų visai atsisakoma. 2018 metų birželį nauja Malaizijos valdžia staiga ir netikėtai atšaukė keturis didelius Juostos ir Kelio projektus. Tuo metu milijonai kvadratinių kilometrų žemės ūkio paskirties žemės, daugiausiai išsivysčiusiose šalyse, apleidžiamos, sukuriant tai, ką gamtosaugininkai vadina potencialiu ekologinio atkūrimo, vadinamojo „sulaukininimo“ lobynu, galinčiu tapti bioįvairovės gelbėtoju. Bet tai jau kito pasakojimo tema.