Šie žoliaėdžiai dinozaurai su ilgais kaklais ir mažytėmis galvomis galėjo sverti iki 80 tonų – daugiau nei bet kuris kitas žinomas sausumos stuburinis gyvūnas, gyvenęs tais laikais. Vienas labiausiai diskutuotinų klausimų mokslininkams – kaip gi šie gyvūnų karalystės gigantai sugebėjo reguliuoti savo kūno temperatūrą?
Šių stuburinių gyvūnų gigantizmas, unikalus visoje Žemės istorijoje, iškėlė daug klausimų, tokių kaip, kodėl kiti sausumos gyvūnai nepasiekė tokio dydžio ir kaip toliau vystytųsi jų kūno dydžio evoliucija, psichologija.
Manoma, jog zauropodų kūno temperatūra galėjo siekti vos 28 laipsnius Celsijaus. Aukščiausia įmanoma ir toleruotina kūno temperatūra dabar gyvenančių žoliaėdžių yra 45 laipsniai Celsijaus. Mokslininkai mano, jog zauropodų kūno temperatūra panaši į dabartyje gyvenančių driežų. Zauropodų kūno temperatūros skaičiavimai atlikti remiantis ryšiu tarp didžiausio įmanomo augimo greičio ir bazinio medžiagų apykaitos greičio gyvūnuose. Mat medžiagų apykaitos greitis iš esmės lemia kūno temperatūros santykius.
Šių stuburinių gyvūnų gigantizmas, unikalus visoje Žemės istorijoje, iškėlė daug klausimų, tokių kaip, kodėl kiti sausumos gyvūnai nepasiekė tokio dydžio ir kaip toliau vystytųsi jų kūno dydžio evoliucija, psichologija. Prie tyrimų dirbo ekologijos, morfologijos, gyvūnų mitybos bei paleontologijos sričių specialistai, kad išspręstų esminį klausimą, kaip zauropodai sugebėjo pasiekti tokį nepaprastą dydį.
Mokslinėje spaudoje pasirodė keli straipsniai šia tema, o juos parašė Dr. Eva Maria Griebeler ir dr. Janas Werneris – mokslinių tyrimų grupės „Zauropodų biologija : gigantizmo evoliucija“ ( angl. „Biology of the Sauropod Dinosaurs: The Evolution of Gigantism (FOR 533),“ ) nariai. Patį projektą finansuoja Vokietijos mokslinių tyrimų draugija. Projektas buvo inicijuotas po tarptautinės konferencijos šia tema.
Viename iš savo paskelbtų straipsnių Janas Werneris su kolega Koenu Steinu iš Bonos universiteto aprašė naują metodą, kaip nustatyti kaulinio audinio tankį ir tuo pačiu palyginti zauropodų duomenis su kitų stuburinių žinduolių duomenimis. Nors zauropodų kaulų struktūra ir atitinkamų audinių tankumas buvo panašus į daugelio šiandienos žinduolių, tačiau rezultatai nepatvirtina, jog zauropodai buvo endoterminiai gyvūnai. Endoterminis procesas charakterizuoja procesą arba reakciją, kuri sunaudoja energiją (šilumos pavidalu), t.y. gyvūnai šilumą išspinduliuoja į aplinką, panašiai kaip žmonės.
Kitame straipsnyje nagrinėjama zauropodų reprodukcija (dauginimasis). Čia J. Werneris iškelia hipotezę, kad aukštas reprodukcijos lygis prisidėjo prie didelių dinozaurų gigantizmo. Jie ištyrė, jog daugumos dinozaurų dauginimosi modelis buvo panašus į šiuolaikinių roplių bei paukščių. Tačiau, priešingai negu pagal ankstesnių tyrimų prielaidas, Mainco mokslininkų skaičiavimai nepatvirtino hipotezės, kad dideli dinozaurai būtų padėję didelį kiekį kiaušinių.
Taigi, kol kas mokslininkai nepriėjo galutinių vieningų išvadų apie šiuos unikalius gyvūnus. „Džiaugiamės, jog šis tyrimas laisvai prieinamas ne tik kitiems mokslininkams, bet ir zauropodų gerbėjams“, – sakė dr. Eva Maria Griebeler.
