Dabar pasiūlytas kitas metodas, kuris remiasi hipergreitųjų žvaigždžių greičių pasiskirstymu.
Hipergreitosios žvaigždės yra išmetamos iš Galaktikos, greičiausiai dėl dvinarių žvaigždžių sąveikos su centrine supermasyvia juodąja skyle.
Kai kurios iš šių žvaigždžių negali pabėgti iš Galaktikos, bet tik nutolsta gana toli nuo centro ir grįžta atgal; kitos, turinčios pakankamai didelį greitį, pabėga.
Pabėgančias žvaigždes mes matome tik tolstančias nuo centro, o nepabėgančias galime matyti ir tolstančias, ir artėjančias.
Maksimalus nepabėgančių žvaigždžių greitis bet kokiu atstumu nuo Galaktikos centro negali viršyti pabėgimo greičio, o pastarasis priklauso tik nuo Galaktikos gravitacinio potencialo.
Išanalizavę šimtų žvaigždžių radialinių greičių duomenis, tyrėjai nustatė, kad tikėtiniausia juos paaiškinanti Galaktikos masė yra 1,2-1,9 trilijono Saulės masių.
Šis rezultatas yra daug tikslesnis nei kitais metodais gaunamų įvertinimų sklaida, siekianti nuo mažiau nei trilijono iki kone 4 trilijonų Saulės masių.
Šie rezultatai padės geriau suprasti, kokią vietą Paukščių Takas užima tarp visų Visatos galaktikų.
Tyrimo rezultatai arXiv.
