Gali tekti trauktis iš kovos, kad ir kaip anekdotiškai tai beskambėtų. Šiuolaikiniai kariai labiau nei priešo ieško energijos šaltinio. Juk tik iš jo pavyks įkrauti radiją, reikalingą susisiekti su kovos draugais ir vadaviete. Mini kompiuterius, transliuojančius skraidyklių rodomus vaizdus. Pačias nedideles skraidykles, kuriomis šiuolaikiniai kariai iš oro įvertina esamą padėtį mūšio lauke. Viskas? Tikrai ne. Dar yra naktinio matymo žiūronai, termovizoriai ir kita smulki kovos technika.
Visu tuo aprūpintas kariškis kone tikras terminatorius lyginant su prieš pusę šimto metų gerai aprūpintu kareiviu. Bet tik tol, kol modernioji technika veikia. Be modernių sprendimų ne tik subliūkšta pranašumas, bet net iškyla grėsmė, ar toks būrys gebės kautis. Juk jie išmokyti naudotis suteikiamais pranašumais.
Daugelį metų kuriant naujus elektrą naudojančius prietaisus, mažinant ir lengvinant kariui tenkamą gabenti ekipuotę, vis dažniau tenka galvoti, kaip jis įkraus visa tai.
Bazėse bepigu, nes galima atsigabenti elektros generatorius. Tačiau mūšio lauke tenka kliautis atsarginėmis baterijomis bei nešiojamais elementais.
Kariški kuro elementai leidžia juose vykti cheminei reakcijai, kurios vienas šalutinių produktų būna elektros energija. Amerikiečiai šiuo metu naudoja pagrindinius du metodus: oksiduojamas vandenilis arba naudojami metanolio užpildai.
Abiem atvejais prietaisai vis tiek lieka sunkūs (nuo 0,4 kilogramo) bei reikalaujantys veikliųjų medžiagų papildymo. Užkurta reakcija išskiria energiją per gana ilgą laiko tarpą. Ir kuo prietaisas lengvesnis, tuo mažiau energijos išskirs. Patys lengviausi veikia 8 valandas, per tą laiką sugeneruoja apie 400 W energijos.
Vandenilio reakciją naudojančios baterijos yra kur kas efektyvesnės, bet naudojimo metu atsiranda rizika, kad pažeistas elementas sprogs. Tikimybė jas pažeisti aktyvaus mūšio lauke didelė, o ir vandenilio reakciją kontroliuoti sudėtingiau.
Geresnių alternatyvų vis dar nėra, nors išeičių iš problemos ieškoma ne vieną dešimtmetį. „Armijos tyrimų laboratorija“ amerikiečių kariuomenei bando sukurti naujos kartos nešiojamus įrenginius, kurie būtų lengvesni, mažesni ir, svarbiausia, saugesni. Tiesa, tuo užsiimančio mokslų daktaro Purusho Iyero teigimu, tai tikrai labai realu, bet prireiks dar mažiausiai penkerių metų tyrimų.
Naujo kuriamo generatoriaus idėja – patobulinti metanoliu varomų kuro elementų principą. Jie vietoje skysčio naudos skirtingų metalų lydinį. Pastarasis reaguodamas su katalizatoriumi išskirtų elektrą. Ir tai nėra tik sausa teorija.
Tokio tipo baterijos jau sukurtos ir integruotos į atnaujintus tankus „Abrams Sep v3“. Pastariesiems juk irgi reikia energijos. Jie pilni elektronikos, o juose sumontuoti ėdrūs kurui dujų turbinos varikliai, tad to paties kuro atsargas eikvojantis sprendimas buvo ne pats optimaliausias.
Vis dėlto tankuose ar kitoje sunkiojoje technikoje jau montuojami sprendimai yra dideli ir per sunkūs nešiojimui. Pėstininkams skirti generatoriai veiks panašiu principu, bet juos teks konstruoti kitaip. Būtent todėl jiems naujos kartos sprendimų dar teks palaukti. Ieškoma, kokius elementus efektyviausia naudoti naujam lydiniui, kuris ir bus generatoriaus kuras. Be to, jie bus sunkiau pažeidžiami, kas ne mažiau svarbu lauko sąlygoms.
Lengvesni ir galingesni energijos generavimo šaltiniai tampa vis aktualesni. Juk vis rimčiau svarstomos galimybės sukurti kovines mašinas, kurios besivadovaudamos vien dirbtiniu intelektu keliautų į aktyvaus mūšio sūkurius. Joms būtinai reiks pasyvių energijos generavimo sprendimų.
Dabartinės mašinos valdomos žmonių. Nutikus gedimui, užklimpus, įsitvirtinus užimtoje pozicijoje, jas gina ekipažas. Robotams tektų išsikviesti ir save išsisaugoti vieniems. Kaip tą padaryti, jei nustos veikti variklis? Juk gali būti gedimas, pažeidimas ar pasibaigęs kuras. Neaktyvi mašina taptų lengvu grobiu priešui. Juk įprastą mašiną paliekantys kariai gali ją sugadinti. Robotai savęs nesusinaikins.
Kaip matome, tokie elektronikos veikimą prailginantys sprendimai būtini ateities karams. Gali būti, kad būsimus karus laimės ne pati geriausia technika, o ištvermingiausia. Ta, kuri gebės veikti net likus atkirsta nuo energijos šaltinių.
