RDS-220 bomba pradėta kurti dar 1956 metais. Iš pat pradžių buvo nuspręsta, kad tai bus galingiausia vandenilinė bomba pasaulyje. Tai buvo ir propagandinis, ir rimtas karinis sprendimas. 100 TNT megatonų užtaisas gali sugriauti iš esmės bet kokį miestą. 1961 metais bomba buvo užbaigta. Jos galia siekė 50 megatonų, tačiau iki tol galingiausias branduolinis užtaisas buvo amerikiečių TX-21, kurio galia siekė 14,8 megatonas.
„Caro bomba“ svėrė 27 tonas. Jos ilgis siekė 8, skersmuo – 2,1 m. Vien parašiutas, ant kurio ji turėjo pakibti, svėrė apie 800 kg.
Spalio 30 dieną specialiai tam paruoštas „Tupolev Tu-95V“ išmetė caro bombą virš Naujosios Žemės, į šiaurę nuo Poliarinio rato. Bomba buvo tokia didelė, kad „Tu-95V“ bombų skyriaus durys buvo tiesiog pašalintos – ji netilpo į vidų. Lėktuvą pilotavo majoras Andrejus Durnovcevas, šalia skrido ir viską filmavo „Tu-16“. Abu lėktuvai buvo nudažyti specialiais karštį atspindinčiais dažais, tačiau tuomet bandymo vykdytojų išgyvenimo šansai vis tiek įvertinti tik 50 procentų.
Minėtas parašiutas sulėtino bombos kritimą – tai leido bombonešiui pasitraukti apie 45 km tolyn nuo sprogimo vietos. „Caro bomba“ buvo išmesta maždaug 10,5 km aukštyje ir sprogo būdama 4 km aukštyje virš žemės paviršiaus. Tuo metu „Tu-95V“ buvo nuskridęs 39, „Tu-16“ – 53,5 km nuo bandymo vietos.
Sprogimo banga neišvengiamai pavijo bombonešį ir jį stipriai supurtė. Lėktuvas blaškėsi krisdamas žemyn apie 1 km, tačiau pilotas atgavo jo kontrolę. Buvo manoma, kad ugnies kamuolys pasieks žemę, tačiau pati sprogimo banga, atšokusi nuo žemės paviršiaus, išlaikė ugnies kamuolį ore. Jo skersmuo siekė apie 8 km.
Grybo formos debesis pakilo į 67 km aukštį ir turėjo 95 km pločio kepurę. Netoli sprogimo zonos buvę kaimai buvo visiškai sugriauti, kaip ir buvo planuota. Už 270 km buvęs stebėtojas per tamsintus akinius pamatė šviesos blyksnį ir netrukus ant veido pajuto šilumos bangą. Skaičiuojama, kad trečiojo laipsnio nudegimai žmones būtų paveikę net 100 km atstumu nuo sprogimo vietos.
Diksono gyvenvietėje už 700 km žmonės pajuto drebinančią sprogimo jėgą. Tiesą sakant, net ir Norvegijos bei Suomijos šiaurėje dužo langai. Vėliau apžiūrėta sprogimo zona atrodė „išlyginta, išluota ir nulaižyta taip, jog atrodė lyg ledo arena“.
JAV iš karto pasmerkė bandymą kaip pavojingą ir nereikalingą. O kaip galėjo nepasmerkti? Numesta ant Vašingtono „Caro bomba“ būtų pražudžiusi mažiausiai 2,2 milijonus žmonių. Realistiškai – daug daugiau, net nekalbant apie žmones, kurie mirtų dėl užterštų teritorijų ir sugriautos infrastruktūros. Tiesa, per „Caro bombos“ bandymą niekas nežuvo.
1963 metais pasirašyta tarptautinė sutartis uždraudė branduolinius bandymus. Taigi, bent jau viešai tokie ginklai nebėra kuriami. „Caro bomba“ buvo vienintelė tokio galingumo termobranduolinė bomba. Ji buvo tokia didelė, kad tuo metu Sovietų Sąjunga net nebūtų radusi būdų pristatyti ją į JAV teritoriją.
Dabar „Rosatom“ 75 metų branduolinių tyrimų jubiliejaus proga paviešino filmą, kuriame matomi iki šiol neviešinti „Caro bombos“ bandymo vaizdai:
