Pagavęs tinkamą vėją, šis jūros paukštis gali didesnę skridimo laiko dalį praleisti sklęsdamas, o ne mosuodamas sparnais.
„Fregatos yra anomalija“, – sakė Kalifornijos universiteto ekologas Scottas Shafferis, kuris tyrime nedalyvavo.
Šie didžiuliai jūriniai paukščiai didelę dalį savo gyvenimo praleidžia virš atviro vandenyno. Tiek jauni, tiek suaugę paukščiai leidžiasi į kelių savaičių ar mėnesių trukmės keliones, išsiaiškino mokslininkai.
Fregatos negali nusileisti į vandenį pasimaitinti ar pailsėti, nes jų plunksnos nėra neperšlampamos. Būtent dėl to mokslininkai ilgą laiką dvejojo, ar šie paukščiai leidžiasi į tokias ekstremalias keliones.
Mokslininkai iš nedidelės salos prie Madagaskaro išskrendantiems paukščiams prikabino nedidelis akselerometrus ir GPS siųstuvus. Kelerius metus rinkę duomenis, mokslininkai atkūrė, ką kiekvieną minutę veikia paukščiai, jie suskaičiavo netgi tai, kokiu dažniu paukščiau plakė sparnais ar kada nerdavo žemyn maisto.
Kasdien paukščiai nuskrisdavo maždaug 400 kilometrų, nesustodami pailsėti, tik pakeliui pačiupdami vieną kitą žuvį.
Kai paukščiai vis tik sustodavo, poilsis būdavo trumpas.
Kol kas dar nėra aišku, kaip šie paukščiai miega skridimo metu. Keliama hipotezė, kad jie snaudžia po kelias minutes, esant galimybei.
„Kai jie nutūpia nedidelėje saloje, tikiesi, kad jie ten liks kelias dienas. Bet iš tiesų jie pailsi tik kelias valandas“, – pasakojo tyrimui vadovavęs mokslininkas Henris Weimerskirchas.
Fregatos, norėdami skristi tokius tolimus ir varginančius atstumus, turi būti tikri „energijos skrudžai“. Tam, kad plasnoti reikėtų kuo mažiau, jie ieško pavėjinių maršrutų.
Mokslininkus labai nustebimo faktas, kad fregatos kartais išnaudoja kylantį orą debesyse, ir taip kartais pakyla net į 4 kilometrų aukštį. Didelis aukštis reiškia, kad paukščiai turi daugiau laiko palaipsniui leistis žemyn, ieškodami kitų palankių vėjo srovių.
Kol kas dar nėra aišku, kaip šie paukščiai miega skridimo metu. Keliama hipotezė, kad jie snaudžia po kelias minutes, esant galimybei.
