Praėjusiame amžiuje žmonija išgyveno technologinių pasiekimų „aukso amžių“, bet paskui pažanga ėmė lėtėti, sako kritikai. Netgi tokia išsivysčiusi šalis, kaip JAV, pasiekė „technologinį plato“, o dabartiniai pasiekimai nusileidžia buvusiems, mano ekonomistas, knygos „Didžioji stagnacija“ autorius Tyleris Cowenas. „Materialioji mūsų gyvenamo pasaulio pusė (jei neskaičiuosime interneto), ypatingai nepakito nuo tada, kai buvau vaikas. Praėjusio amžiaus pradžioje gimusiai mano močiutei viskas buvo kitaip“, – rašė 1960 m. gimęs autorius.
„Tuo laiku gimęs žmogus, matė, kaip randasi keleiviniai lėktuvai, dangoraižiai, radijas ir televizija, atominės bombos ir elektrinės, kaip atsirado antibiotikai ir kaip žmonės išsilaipino Mėnulyje. O kas atsirado po 1970 metų gimusio vaiko gyvenime? Kompiuteriai, mobilieji telefonai, paieškos sistemos ir nanotechnologijos. Kas įspūdingiau?“ – svarsto „Forbes“ leidėjas Richas Karlgaardas.
Tokie vertinimai ginčytini. Tačiau technologijų vystymosi sąlygos išties pakito. Kai kurios iš jų progresą tikrai gal sulėtinti.
Kartais ir iš mokslininkų galima išgirsti, kad stagnacija užkliudė ir mokslinius tyrimus. Kai kurie, panašiai kaip T.Cowenas, spėja, kad mokslas pasiekė savo „plato“, o esminiai atradimai jau padaryti. Kiti gi įrodinėja, kad mažėja tyrimų produktyvumas, nors resursų tam skiriama daugiau, nei anksčiau.
Pažanga
Technologijų pažangą išmatuoti sunku. Ekonomikoje jo vertinimui naudojamas, pavyzdžiui, bendras gamybos veiksnių produktyvumas – visuma įtakos gamybai turinčių veiksnių, išskyrus darbo sąnaudas ir kapitalą (technologinis vystymasis – vienas iš jų). Buitiniame lygyje šis rodiklis dažnai siejamas su vartojimo rinka. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju jis suteikia neišsamų vaizdą: technologijos naudingumas neapsiriboja jos naudingumu masiniam vartotojui. Vadovaujantis buitiniu supratimu, virtualioji realybė gali būti pramoga (iš „140 simbolių“ srities), tačiau ji naudojama ir, pavyzdžiui, medicinoje, chirurginių simuliatorių kūrimui.
Galima žvelgti ir kitaip. Kalbantieji apie pažangos sulėtėjimą nurodo konkrečias problemas, kurios nebuvo išspręstos per pastaruosius dešimtmečius – kosmoso tyrimų, medicinos ir taip toliau.
„Dvidešimt metų daug girdėjome apie medicinos pasiekimus – apie genų terapiją, donorų organų klonavimą, gyvenimo pailginimo technologijas ir taip toliau. Tačiau visa tai taip ir netapo visuotinai prieinama. Žmogaus genomas iššifruotas (vienas pastarųjų penkiolikos metų pasiekimų), tačiau to naudos kol kas nepamatėme. Neturime efektyvių demencijos gydymo būdų, o gyvenimo trukmę kol kas daugiausiai pailginame sveikai maitindamiesi ir nerūkydami. Nebuvo revoliucinių proveržių medžiagų ir energijos srityje – kaip ir anksčiau, iš plieno gaminame mašinas, varomas benzinu. Ir Mėnulyje nebuvome ilgiau nei 40 metų“, – prieš kelis metus rašė britų mokslo žurnalistas Michaelas Hanlonas.
Pažangos vertinimas remiantis tokiais kriterijais taip pat ginčytinas – tarkime, iškastinis kuras tebenaudojamas ne dėl to, kad nėra alternatyvų. O ir kai kuriose jo minėtose srityse naujos technologijos gana neseniai buvo įdiegtos. Prieš metus JAV pirmą kartą atlikta gyvo žmogaus genomo redagavimo operacija. Netrukus po to pirmą kartą buvo leista genetinė leukemijos gydymo terapija (klinikiniuose bandymuose pasveiko 83 proc. pacientų). Genomo redagavimo rinkiniai jau patenka į vartotojų rinką, nors jų efektyvumas ir saugumas tebėra abejotinas. Ir visa tai įvyko vos per keletą metų.
Antra vertus, yra ir objektyvių veiksnių, galinčių sulėtinti technologijų vystymąsi, pastebi M.Hanlonas. Pavyzdžiui, ekonomika, skatinanti naujų produktų versijų kūrimą su kosmetiniais, o ne koncepciniais pakeitimais. Arba turto koncentracija nedidelės Žemės gyventojų dalies rankose – šie ištekliai nebūtinai panaudojami pažangos labui. Be to, nereikėtų pamiršti didėjančio siekio išvengti rizikos. Žurnalisto duomenimis, septintajame dešimtmetyje naujo vaisto JAV leidimų suderinimas trukdavo vidutiniškai 8 metus. Dešimtajame dešimtmetyje – apie 13 metų. „Apollo“ programa dabar būtų tiesiog neįmanoma. Ne todėl, kad mūsų nedomintų skrydžiai Mėnulin. Tiesiog rizika astronautams būtų laikoma nepriimtinai didele“, – spėja jis. Apie tai kalbėjo ir JAV astronautas Chrisas Hadfieldas, pabrėždamas, kad techniniai sprendimai skrydžiams į Marsą egzistuoja jau ne vieną dešimtmetį, tačiau žmonėms tai kol kas pernelyg pavojinga.
Mokslas
Mokslinių tyrimų – pavyzdžiui, elementariųjų dalelių fizikos – pažangą įvertinti taipogi sunku (jei apskritai įmanoma). Be viso kito, mokslo istorijoje pakanka pavyzdžių, kai amžininkai atradimų nepripažindavo, nes šie neatitiko to meto koncepcijų. Praktinė jų vertė galėjo paaiškėti daug vėliau.
Tačiau kai kas visgi bando įvertinti šiuolaikinio mokslo efektyvumą. Frankfurto perspektyvių tyrimų instituto mokslo darbuotojos Sabine Hossenfelder skaičiavimais, atsižvelgiant į per praėjusius 100 metų padidėjusį mokslininkų fizikų skaičių JAV ir Vokietijoje, dabar darbui, kuris prieš amžių būtų užtrukęs, pavyzdžiui, 40 metų, reikėtų kiek daugiau nei vienerių metų. Kadangi proporcingo produktyvumo augimo neįvyko, vadovaujantis tokia logika, dabar fizika „stagnuoja“.
Technologijų kompanijos „Stripe“ įkūrėjas Patrickas Collisonas ir tyrėjas iš rizikos kapitalo fondo „Y Combinator“ Michaelas Nielsenas pateikia panašius argumentus. Nuo praėjusio amžiaus vidurio gerėjo JAV mokslo finansavimas, daugėjo mokslininkų ir mokslinių publikacijų. Tačiau mokslo atradimų svarba liko tokiame pačiame lygyje arba mažėjo, įrodinėja jie. Norėdami tai įvertinti, jie paprašė žymiausių pasaulio institutų mokslininkų įvertinti Nobelio premija apdovanotų atradimų svarbą (tiesa, tokių vertinimų subjektyvumą ir santykinumą pripažįsta ir patys verslininkai). „Mokslui pradėjome skirti gerokai daugiau jėgų ir laiko, tačiau svarbių atradimų dėl to nepadaugėjo. Tai rodo mažėjantį mokslo efektyvumą“ – apibendrina jie.
Tuo pat metu tyrimo autoriai pripažįsta, kad nesparčią mokslinių tyrimų pažangą gali lemti objektyvios priežastys – žemai kabantys obuoliai jau nuraškyti, mokslas tapo sudėtingesniu, informacijos padaugėjo, tyrimams dažnai reikia didelių komandų ir brangios įrangos, tai paaiškina ir bendrą išlaidų augimą.
Prielaidos, kad mokslas pasiekė savo „plato“, nėra naujiena. 1894 metais amerikietis fizikas Albertas Michelsonas, vėliau tapęs pirmuoju JAM mokslininku, gavusiu Nobelio premiją, pareiškė, kad fundamentalūs fizikos principai iš esmės jau nustatyti. 1901 metų paskaitoje britų fizikas Williamas Thomsonas (lordas Kelvinas), pritaręs tuo laiku paplitusiai eterio teorijai (hipotetinės terpės, kurios bangavimai, kaip manyta, pasireiškia kaip elektromagnetinės bangos), pareiškė, kad „dinaminės teorijos grožį ir aiškumą“ temdo vos keli „debesėliai“. „Tada vyravo jausmas, kad teliko išsiaiškinti detales. Bet paaiškėjo, kad Kelvino paminėtos problemos visai ne smulkmenos. Jos tapo revoliucinių teorijų – kvantinės ir reliatyvumo, kurios darbus A. Einšteinas publikavo jau 1905 metais – pagrindu, pareikalavusių fundamentalaus gamtos dėsnių permąstymo“, – vėliau rašė Kolumbijos universiteto profesorius Brianas Greenas.
